Buvo vasara,
Atėmusi drabužį,
Ir po liepos kupolu
Ilgai mus slėpus.
Bičių kojos
Nešė sunkią žinią,
Nuo nektaro subyrėjo
Lieptas.
Nejučiom pradėjome
Drebėti,
Netikėtai pasidarė
Nejauku...
Senas slenkstis
Nakčiai grįžti kvietė,
Rūkas gaubė
Begalę kelių.
Mes nusprendėme
Ir rudenį gyvent po liepa,
Prisidengt
Spalvėjančiu rūbu...
Daug regėt
Ir nieko nebeliesti
Kol pažadins bitės
Dūzgesiu tyliu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2012-06-05 15:56:54
O aš sakau, kur buvai pasislėpus
Vartotojas (-a): Manęs čia nėra
Sukurta: 2012-06-04 23:08:48
man pirmi du stulpeliai pasirodė itin išbaigti ir originalūs. Trečias netikėtas, bet irgi patiko. Dėl tolimesnės sekos nenusivyliau, bet ne viską supratau. Tarkim.. "Mes nusprendėme
Ir rudenį gyvent po savo liepa...
Prisidengt spalvėjančiu
Šiugždžiu rūbu" - kodėl..? Gal nederėtų klausti, nežinau...
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2012-06-04 20:12:30
/Mes nusprendėme gyventi
rudenį po savo liepa...
Prisidengę rausvais lapais
lūpomis ilgai šiugždėti /...šiek tiek paimprovizavau :)
Mielas kūrinėlis.
Anonimas
Sukurta: 2012-06-04 19:27:57
toks grazus erotas, subtilus, gamtiškas