Buvo vasara,
Atėmusi drabužį,
Ir po liepos kupolu
Ilgai mus slėpus.

Bičių kojos
Nešė sunkią žinią,
Nuo nektaro subyrėjo
Lieptas.

Nejučiom pradėjome
Drebėti,
Netikėtai pasidarė
Nejauku...

Senas slenkstis
Nakčiai grįžti kvietė,
Rūkas gaubė
Begalę kelių.

Mes nusprendėme
Ir rudenį gyvent po liepa,
Prisidengt
Spalvėjančiu rūbu...

Daug regėt
Ir nieko nebeliesti  
Kol pažadins bitės
Dūzgesiu tyliu.