Atmintis ( IV )

Gręžiuosi vis atgal. Ten švinta.
Diena pakilus greit visai nubus.
Už kelio vingio, už supinto,
Bandau rikiuoti savo tuos metus:

Vaikystės ilgos dienos tempias,
Jaunystės – teka, skuba jos upe.
Ruduo linguoja kiek palinkęs,
Mintis paleidęs, žadantis kažką...

Rugsėjis sielą vis dar šildo
Ir soduos noksta rojaus obuoliai...
Žolynai tiesias tikro šilko...
Širdis nerimsta, klausia vien tiktai

Kas laukia ten toli, kur kelias
Pirmyn nubėgęs, dingsta kaip sapnai?
Vien rūkas dengia... Širdį gelia.
Neguosk manęs, tuščiai kalbi nūnai.

Tik šaukia aidu birūs žodžiai –  
Mažyčiai tarpai tų laikų senų.
Gal per mažai jausmų aš rodžiau...
Pamiršti viską, viską jau turiu.

Gręžiuosi vis atgal. Jau gęsta.
Vakarė spindi baltu vėl rūbu.
Rodyklės kelio jau numestos.
Kiti namai... Į juos viena einu...
spika

2012-06-04 11:37:03

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): pabiruogė

Sukurta: 2012-06-10 14:31:04

Šviesus liūdesys, einant į ten kas neišvengiama...O kaip nesinorėtų.

Vartotojas (-a): Kapsė

Sukurta: 2012-06-04 17:10:25

Baisiau, kai į tuos namus kompanijomis išeinama, o po vieną einame visi, tik skirtingu laiku. Liūdna, bet prieš vėją pūsti esam per menki.

Vartotojas (-a): juodvarnis

Sukurta: 2012-06-04 13:27:37

Rodyklės kelio jau numestos.