Gręžiuosi vis atgal. Ten švinta.
Diena pakilus greit visai nubus.
Už kelio vingio, už supinto,
Bandau rikiuoti savo tuos metus:

Vaikystės ilgos dienos tempias,
Jaunystės – teka, skuba jos upe.
Ruduo linguoja kiek palinkęs,
Mintis paleidęs, žadantis kažką...

Rugsėjis sielą vis dar šildo
Ir soduos noksta rojaus obuoliai...
Žolynai tiesias tikro šilko...
Širdis nerimsta, klausia vien tiktai

Kas laukia ten toli, kur kelias
Pirmyn nubėgęs, dingsta kaip sapnai?
Vien rūkas dengia... Širdį gelia.
Neguosk manęs, tuščiai kalbi nūnai.

Tik šaukia aidu birūs žodžiai –  
Mažyčiai tarpai tų laikų senų.
Gal per mažai jausmų aš rodžiau...
Pamiršti viską, viską jau turiu.

Gręžiuosi vis atgal. Jau gęsta.
Vakarė spindi baltu vėl rūbu.
Rodyklės kelio jau numestos.
Kiti namai... Į juos viena einu...