Atsiveria, atrodo, jau iš Nieko –
Nei žodį tars, nei prisilies ranka.
Tačiau ir praeitis išlieka –
Sukrauna turinį į atmintį kaip į dėžes
Ir pajuda, stiebus iškėlę,
Įtempę vėjams gaudyti bures.

Iš kur jie? Kaip, iš ko gaminti vėjai?
Kas įkvėpė jų esmėje jėgos?
Klausausi ir girdžiu – vėl švilpia,
Bet – ne!
Šį kartą Harker paskaitau:

nesakyk, kad vakar,
nemeluok, kad ryt...
pakartok dar kartą
maldą
šiandien...
po velnių,
ką nors daryk...

Jaučiu tą VAKAR.
Iš savęs lipdau ir baisiai skauda –  
Atrodo, imk ir savo rankom žvakę užsidek.
Ak, būna gi ženklai žmoguj mirties,
Kuomet žinai, kad jokios viltys nepadės.

Jaučiu ir RYT.
Jis negesina žvakės, bet vis tiek:
„po  velnių
ką nors daryk“

Sužiūro į akis eilėraščiai ne šventei –
Kas pasakys, kad jų mažai ar daug?
Kai kryžius sutelpa į mažą raidę,
Kai į  bures įskridę vėjai plukdo laiką,
Nors ir be kompaso, tačiau –
Pirmyn!..