Buvai sutikęs mane daugel kartų,
Kiekvieną sykį – neatpažinai.
Žydėjau rugiagėle prie tų vartų,
Kuriuos be rūpesčio atidarei.
Ir volunge lydėdavau prieš lietų,
Buvau šešėliu saulėtoj dienoj.
Nepastebėjai, kad keliavom dviese
Pačioj niūriausioj gruodžio darganoj.
Kodėl pavasariui suplėšius tylą,
Tu į mane – į nendrę vis žiūri?
Žalieji lapai vandenin nusvirę,
Tu tik rieškučiom atvaizdą semi...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2012-06-14 22:46:40
Aha:))
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2012-06-10 08:20:27
Po kiek laiko supranti, įvertini, kiek grožio buvę ir kiek jo nepastebėta... Gražu, dainingai. Rimuojate visada nepriekaištingai.
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2012-06-04 00:39:09
Ech... taip gražu, kad žodžių pritrūkau.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2012-06-03 21:43:38
Originalumo nepastebėjau, tradicinis, bet nuoširdus, atviras, šiltas pa(si)pasakojimas sužavi ir sušildo. Tokią kūrybą malonu (ir nesunku) skaityti.
Anonimas
Sukurta: 2012-06-03 17:10:30
Priminė S. Nerį.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-06-03 16:30:54
„Tu tik rieškučiom atvaizdą semi...“ Mielas. :)
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2012-06-03 15:31:46
Teisi rimipimi. Ačiū už mielą kūrinėlį.
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2012-06-03 12:24:56
vaizdingai apie atvaizdą pasakei...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-06-03 10:49:02
Tokie gilūs persipynę išgyvenimai.
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2012-06-03 10:23:40
Atpažinau