Buvai sutikęs mane daugel kartų,
Kiekvieną sykį – neatpažinai.
Žydėjau rugiagėle prie tų vartų,
Kuriuos be rūpesčio atidarei.

Ir volunge lydėdavau prieš lietų,                  
Buvau šešėliu saulėtoj dienoj.
Nepastebėjai, kad keliavom dviese                      
Pačioj niūriausioj gruodžio darganoj.

Kodėl pavasariui suplėšius tylą,
Tu į mane – į nendrę vis žiūri?
Žalieji lapai vandenin nusvirę,
Tu tik rieškučiom atvaizdą semi...