Į palikimą įrašiau jas dvi –
Priimk, pasauli, mano dalią.
Net ir krikštatėviai dar nemirė visi.
Tačiau iš kur gali žinot, žmogau –
Galbūt šalia, visai arti
Dar trečias ar trečia
Į sau panašų mano veidą žvelgia
Ir mintyse paskubina pareit namo.

O jeigu dar toliau į jauną girią eitum,
Lengvai surastumėm ketvirtą –
Ne šiaip sau nupiešė autoportretą
Ir sendina dažais, kad pamatytų tėvą.

Ar manote, kad kliedesy esu?
Na taip, nemiela šitokį save minėti,
Bet juk ne kurčias ir girdžiu -
Kažkoks vaiduoklis pakvietė vaikus
Surinkt į šventę savo tėčius
Lig šiol neradusius namų...