Tyliu.
Bet raidės degina akis.
Ir netikiu, kas parašyta:  

„tiktai rėmas liko,
tik kad nepamirštum“

Ar kas bežinom,
Kaip suskaudėjo žodžiuose tiesa,
Kol jie ant popieriaus raidutėmis sukrito?

Mažytė ir trapi kaip Dzūkija,
Save išaudusi iš lino,
Atėjo ji pabūt Žalia Žole.
Tai kas, kad jau ruduo,
Tai kas, kad greit žiema.
Ryt Vėlinės, o šiandien va
Visi šventieji renkasi į šventę –
O ji panūdo būti žolele...

Leiski, Žalioji – prisiglausiu prie tavęs,
Gal ką iš ateities gražesnio pamatysiu
Ir:
„nuotrauka be veido
ir raidė be garso...
klavišai be pirštų...
nesigirdi valso...“

Iš kur paveikslas, Harker, toks?
Man šitokios tiesos nereikia, ne.
Bet tu teisi likai, deja.
Tai kas, kad kilsteliu į balną,
Tai kas, kad vėjais paleisti plaukai,
Tai kas, kad tyloje šaltiniai alma.
Žolės pasaulis, įsikibęs atmintim,
Ir tik todėl per antkapėlį
Būtovės atspindžiais dar mudu kalbam...