Mano akys lyg tūkstantis rankų
Glosto tavo įkaitusį kūną,
Mano lūpos lyg dešimt karatų
Rubinas prie krūtinės priglunda.
Tu šypsais – ir pavasaris bunda,
Žydi gėlės ir spalvos atgyja.
O aistra tavo – vėtrungė vėjy –
Ji padės pasiklyst, kur skubėjai, –
Kaip užburtas galvosi: „O, Dieve!
Jau laivai iškeliavo – aš vienas
Sėdžiu vėlei pakrantėj apkvaitęs...
Tavo akys lyg tūkstantis rankų
Vėlei glosto įkaitusį kūną“.
Ir sapne, ir tikrovėj belaisvis,
Nes akys lyg tūkstantis rankų
Glosto tavo įkaitusį kūną.
Tu galvosi: „Te viskas pražūna,
Kad tik lūpos – raudonas rubinas –
Iš nelaisvės manęs nepaleistų,
Ir skambėtų pavasaris žalias,
Ir upės aistros vėl užtvintų“.
2012-05-07
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-05-30 22:58:25
gerai perteikti jausmai, ta pavasarinė žydinti aistra
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2012-05-30 21:08:19
Patiko.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-05-30 09:31:00
„O aistra tavo - vėtrungė vėjy" - labai patiko ši eilutė.
Ir visas kūrinys dailus.