Mano akys lyg tūkstantis rankų
Glosto tavo įkaitusį kūną,
Mano lūpos lyg dešimt karatų
Rubinas prie krūtinės priglunda.
Tu šypsais – ir pavasaris bunda,
Žydi gėlės ir spalvos atgyja.
O aistra tavo – vėtrungė vėjy –
Ji padės pasiklyst, kur skubėjai, –
Kaip užburtas galvosi: „O, Dieve!
Jau laivai iškeliavo – aš vienas
Sėdžiu vėlei pakrantėj apkvaitęs...
Tavo akys lyg tūkstantis rankų
Vėlei glosto įkaitusį kūną“.
Ir sapne, ir tikrovėj belaisvis,
Nes akys lyg tūkstantis rankų
Glosto tavo įkaitusį kūną.
Tu galvosi: „Te viskas pražūna,
Kad tik lūpos – raudonas rubinas –
Iš nelaisvės manęs nepaleistų,
Ir skambėtų pavasaris žalias,
Ir upės aistros vėl užtvintų“.

2012-05-07