Girdžiu, kaip suprunkštė šaltinis —
Jaunai, laimingai, netikėtai
It žirgas, balno ir kelionės pasiilgęs,
Ir, skardžiais šokinėdamas, nubėgo per rankas.
Truputį pagalvojus, pasakei:
— Atsiprašau

O po minutės lyg raudoj:
nestabdyk šaltinio,
tegu srūva pirštais,
tegu gaudo šviesą
tykštančiais purslais.
nestabdyk šaltinio...

Žeme, kur visus globoji,
Tu, atrodo, ją geriausiai supratai:
Nestabdai šaltinio —
Srūva iš po kryžiaus
Ir prie jo prikalto Kristaus...

Tavo, Harker, mirtį
Tik sapnais nešioju,
O tikrovėje...
Štai kilsteliu į balną ir... šuoliuok!

Tai ne kibirkštėlės iš po žirgo kanopulių skyla.
Daugtaškiais išmarginta
Į knygą neatėjus Harker lyra
Kalbina kaip ir Tada:

nestabdyk šaltinio,
delnus tik
suvilgyk... ir nuplauk
raudonį... jau nebus
kitaip...  

O Harker, regis,
Jau greitai ir sapne išmoksiu
Nepatikėti tavo mirtimi.

Štai kilsteliu į balną ir... šuoliuok!