Nė karto nemačiau,
Bet šit pasiėmiau ir panešioju.

Pavasaris atėjo, Harker,
Tik nežinau, ar daug kas čia
Atsimenam tave.

Varnėnai sename lizde
Dar kartą bando gūžtą išperėti,
O man baisu, nes:
– O Harker!
Jei mano inkilas sugrius
Ir gūžta kris neišperėta?

Žinau, į medį jau
Prie inkilo pakilti negaliu,
Bet jei galėčiau iš aukštai
Prie savo kojų jį nukelti –
Koks tuščias liktų prieš akis dangus!

Todėl ir inkilui senam,  
Ir gūžtai jaunai jo tikiu –
Dar sužaliuosi, Harker, dar giedosi
Senam sode, kur jauną  gūžtą paukščiai peri
Su tūkstančiais pavasario giesmių...