Paraudai, o galgi susigėdai?
Ką lapeliams vėjas pakuždėjo?
Skleidžias, dega kaip ugnis parėdai,
Nesurast, kas būt nepastebėjęs.
Prie alyvų šakos jų iškeltos,
Lyg tai sako –
mes - juk neprastesnės,
Dar puošnesnės negu sesės baltos,
O po metų būsim ir aukštesnės.
Tai tiesa, turiu sodely gėlę,
Nedrįstu jos net medžiu vadinti,
Tarsi viešnią – gudo obelėlę,
Širdies džiaugsmui, grožiui pasodintą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-05-25 23:51:37
Gražiam medeliui, švelnūs žodeliai... :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-05-25 23:20:49
Taip nuoširdžiai, su meile...Tikrai, širdis džiaugiasi...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-05-25 20:50:22
Tikras širdies džiaugsmas. Gražu.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-05-25 17:22:58
Graži susigėdusi gudobelė.