Paraudai, o galgi susigėdai?
Ką lapeliams vėjas pakuždėjo?
Skleidžias, dega kaip ugnis parėdai,
Nesurast, kas būt nepastebėjęs.

Prie alyvų šakos jų iškeltos,
Lyg tai sako –
                 mes - juk neprastesnės,
Dar puošnesnės negu sesės baltos,
O po metų būsim ir aukštesnės.

Tai tiesa, turiu sodely gėlę,
Nedrįstu jos net medžiu vadinti,
Tarsi viešnią – gudo obelėlę,
Širdies džiaugsmui, grožiui pasodintą.