Manęs čia nėra, o gal ir niekada nebuvo.
Išnykstu iš realybės, vis rečiau sugrįžtu.
Saulė užgeso su mano blėstančia aistra,
Ir meilės dalelė giliai įstrigo širdyje.

Aš turiu viską, bet tuo pačiu ir nieko neturiu,
Ir stengiuosi nepriklausyti kasdienybei,
Nors mano pasaulis tapo toks blankus,
O aš – dar viena pasiklydusi siela.

Aš degu ledo liepsnose,
Nieko nejaučiu.
Išmokau paslėpti jausmus, kurių nesuprantu,
Bet realybė mane paverčia paprastu eiliniu žmogum.

Aš esu nespalvota, nes kūrėjui pritrūko spalvų,
Ir ši balta ar pilka tuštuma tūno manyje.
Bet aš kovoju dėl išlikimo šiandien,
Tai mano kova, kad sulaukčiau rytojaus.

Nors aš žemyn krentu, vis krentu...