Ir vėl maną širdį draskys vanagai,
Jie juokiasi, kūną marina,
Bet meilė man viltį gaivins vėl nūnai,
Neliks daugiau skausmo ir širdgėlos.

Ateisi, atbėgsi ir vėl per laukus
Manęs apkabinti, priglausti.
Mes pievoj basi lyg vaikai dar maži
Bandysim vaikystę dainuoti.

Aš pinsiu vainiką — žolelių, gėlių,
Dabinsiu tau galvą auksinę.
Tarp žydinčių pievų ir lauko rasų
Bučiuosim viens kitą lig ryto.