Kai tavo žodžiai užhipnotizuos mane,
Sustojusiame pasimesime laike,
Nusidainuosime, pamiršim paltus,
Ir drąsiai Renesansus kursime,
Prigulę ant įšilusio asfalto.
Kai burtažodžius tu tarsi akimis,
Nebetikėsim jau nei saulėtosiom naktimis,
Nugrimsim į beribę erdvę,
Bet vos sugrįšim, pasiklys mintis,
O juk kiekvienas žodis turi aukso vertę.
Mus apkabins pro šalį lekiantys šešėliai,
Primins tik pirštai, stingstantys nuo šalto vėjo,
Kad dar gyvi. Ne meilė tai -
Mes prieskonių pigiausių nenorėjom,
Kad tęstųsi daina, o ritmai keistųsi lėtai lėtai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-05-20 23:58:10
Įdomiai čia taip.
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2012-05-20 18:26:05
Gražūs ir įdomūs vaizdiniai, vietomis netikėti. Tačiau, bent jau man, arba išbaigimo, arba kažkokio natūralumo truputėlį vis tik trūksta.