Kai tavo žodžiai užhipnotizuos mane,

Sustojusiame pasimesime laike,
Nusidainuosime, pamiršim paltus,
Ir drąsiai Renesansus kursime,
Prigulę ant įšilusio asfalto.

Kai burtažodžius tu tarsi akimis,

Nebetikėsim jau nei saulėtosiom naktimis,
Nugrimsim į beribę erdvę,
Bet vos sugrįšim, pasiklys mintis,
O juk kiekvienas žodis turi aukso vertę.

Mus apkabins pro šalį lekiantys šešėliai,

Primins tik pirštai, stingstantys nuo šalto vėjo,
Kad dar gyvi. Ne meilė tai -
Mes prieskonių pigiausių nenorėjom,
Kad tęstųsi daina, o ritmai keistųsi lėtai lėtai.