* * *

Paskutinis skambutis – nuliūdęs mastai.
Gaila metų, - deja jie negrįžta.
   Iš koridoriaus juoko aidai
   gal gražino tave į jaunystę.
Gal mokyklinio kiemo gale
siluetas mergaitės toks mielas.
   Dvi kaselės, - buvo mada.
   Apie ją gal svajojo nevienas.
Šių dienų atributai kiti –
mobiliakas, cigaretės, sidro.
   Auto, moto – ir greičiai kiti,
   šilumos nebėra, - dar kažko...
Varpelio pasiilgai, deja, -
jau era elektrinių skambučių.
   Diskotekoje dunda  tamsa.
   Nebešokama valso ritmu čia.
Popierinių laiškelių mažų,
kur tiek daug paslapčių, nebeliko.
   O jos parašyti laiškučiai,
   skrynutėj pagelto, suvyto.
Šiandien vėl tau, palinko galva,
kiek daug tokių buvo dienų.
   Vardus, veidus – visus juos meni
   Padaužų ir pirmūnų,- visų.
Tu viską  atleist sugebėjai
ir net kur įstojo žinai.
   O kažkas emigruot tenorėjo,
   taip,- keistoki atėjo laikai.
Gal vyrą pakeis, o kas žmoną,
gal darbą, kas partiją keis.
   Galbūt net tavęs nepažins,
   o liūdna, kad jie vėl išeis...  

* * *