Mokytojui
* * *
Paskutinis skambutis – nuliūdęs mastai.
Gaila metų, - deja jie negrįžta.
Iš koridoriaus juoko aidai
gal gražino tave į jaunystę.
Gal mokyklinio kiemo gale
siluetas mergaitės toks mielas.
Dvi kaselės, - buvo mada.
Apie ją gal svajojo nevienas.
Šių dienų atributai kiti –
mobiliakas, cigaretės, sidro.
Auto, moto – ir greičiai kiti,
šilumos nebėra, - dar kažko...
Varpelio pasiilgai, deja, -
jau era elektrinių skambučių.
Diskotekoje dunda tamsa.
Nebešokama valso ritmu čia.
Popierinių laiškelių mažų,
kur tiek daug paslapčių, nebeliko.
O jos parašyti laiškučiai,
skrynutėj pagelto, suvyto.
Šiandien vėl tau, palinko galva,
kiek daug tokių buvo dienų.
Vardus, veidus – visus juos meni
Padaužų ir pirmūnų,- visų.
Tu viską atleist sugebėjai
ir net kur įstojo žinai.
O kažkas emigruot tenorėjo,
taip,- keistoki atėjo laikai.
Gal vyrą pakeis, o kas žmoną,
gal darbą, kas partiją keis.
Galbūt net tavęs nepažins,
o liūdna, kad jie vėl išeis...
* * *