Ryto dulksna palytėta
Iš sapnų šalies numesta
Ėjau per gyvenimo taką
Visa sutrypta, sulyta.

Tuo taku nubėgo vaikystė
Jutau dar jos šypsnį savajam veide,
Jutau šaltą vėją — pavargusį, seną,
Bet tu atėjai ir man padavei ranką.

Neliko to purvo priskretusio —
Nuplovė mane juk lietus,
O tavo laukimas parodė,
Kad visiškai žuvus nesu.

Nesu! Ir nebūsiu, kol meilė
Švies mudviem saule skaisčia,
Kol ant lūpų žais šypsnys nežemiškas,
Kol galiausiai nukrisiu rasa.