Daug smėlio vėjai išneša iš sodžiaus,
Bet jis iš žemės verčiasi gilios,
Sruvena venomis it kraujas,
Kad net lig šiolei gera būt su juo.
Spėlioti priežasties nereikia —
Aš neieškojau Jos kaip Lizės  –
Gražuolės burnoje šveplavo kelios raidės,
Ir man tai buvo nuostabu.
Girdėdavau,
Kaip Siena virsdavo į Šieną,
Žuvis — į Zuvį,
Pavaikščiojus po mėneŠieną
Ant lūpų likdavo jos buCinys...
Ir net Ašašnykai
Iš jos burnos
Kaip vyturys pragysdavo į dangų
ASaSnykų  ŠodZum...

Brendu per atmintį kaip kaimo gilų smėlį,
Dėkodamas dievams, kad ji dar neišnyksta.
Banguoja Grūdo ežeras, primindamas jaunystę,
Grūda pakilus plaukia...
(O Viešpatie, pasaugok ją, mažytę,
Vingriuojančią į Merkį).

Aš jau žinau, kaip vyrai verkia,
Bet, Liže,
Net ašaroje man džiugu,
Kad nebeieškau iki šiol tavęs kaip Lizės
Po visuomet ASaSnykų dangum ZvaigZdėtu...