Kur tie šliuzai, kai buitinių smulkmenų potvynis
Ima verst savo sąnašas į nutilusias burnas?
Išeiginiai jausmai, apsikarstę mazgotėmis,
Nesuspėja valyti nei dulkių, nei purvo.
Kaip niūru, kai akių apmusijusius langus
Nenuplauna graudumas, neprabudina šypsnis,
Kai nuo priekaištų kiekio net ausys užanka,
O tada mielus šnabždesius pakeičia riksmas.
Užsičiaupėm išvydę, iki kiek nusiritom,
Kiek išbarstėm, išdrabstėm, sudaužėm, sulaužėm.
Į kloaką kaip smulkmenos širdys sukrito,
Bet neras jos tikrai ten gyvenimo naujo.
Neškis viską, ką tik sugebėsi pavilkti,
Nes pastogė be meilės - tik prieglauda šiukšlėms.
Nemanau, kad nors ką beišgelbėtų kilpa -
Viena kitą ir taip tartum ringe prilupom.
Nuroposiu skaudėti į tolimą kampą,
Devintoji banga kur kol kas nepasiekia.
Tu ruošies lipt į butelį tartum į tanką,
Į ataką! Rytoj vėl nuo nulio pradėsim.
Ar gyvensim, ar vėl vienas kitą užmurdysim
Iki aukšto kraujospūdžio, plyštančių plaučių?
Jei paklosiu tau patalą baltą ir gurgždantį,
Ar nueisi prieš gulant į jį nusiprausti?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2012-05-16 00:25:24
Vykusiai perteiktas dvasinis nuovargis (smulkmenos – kaip smiltys smėlio laikrodyje?).
Ar nueisi – prieš gulant į jį – nusiprausti?
„iki kiek“ – nelabai teiktina kaimynystė.
Kai kur (kloaka, devintoji banga...) tekstas su(pa)prastėja.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2012-05-14 23:45:32
Smulkmenos, apkartinančios visą gyvenimą.