Kur tie šliuzai, kai buitinių smulkmenų potvynis
Ima verst savo sąnašas į nutilusias burnas?
Išeiginiai jausmai, apsikarstę mazgotėmis,
Nesuspėja valyti nei dulkių, nei purvo.

Kaip niūru, kai akių apmusijusius langus
Nenuplauna graudumas, neprabudina šypsnis,
Kai nuo priekaištų kiekio net ausys užanka,
O tada mielus šnabždesius pakeičia riksmas.

Užsičiaupėm išvydę, iki kiek nusiritom,
Kiek išbarstėm, išdrabstėm, sudaužėm, sulaužėm.
Į kloaką kaip smulkmenos širdys sukrito,
Bet neras jos tikrai ten gyvenimo naujo.

Neškis viską, ką tik sugebėsi pavilkti,
Nes pastogė be meilės - tik prieglauda šiukšlėms.
Nemanau, kad nors ką beišgelbėtų kilpa -
Viena kitą ir taip tartum ringe prilupom.

Nuroposiu skaudėti į tolimą kampą,
Devintoji banga kur kol kas nepasiekia.
Tu ruošies lipt į butelį tartum į tanką,
Į ataką! Rytoj vėl nuo nulio pradėsim.

Ar gyvensim, ar vėl vienas kitą užmurdysim
Iki aukšto kraujospūdžio, plyštančių plaučių?

Jei paklosiu tau patalą baltą ir gurgždantį,
Ar nueisi prieš gulant į jį nusiprausti?