Daiktai pasenę ieško sau lygių.
Ilgai glaudžiaus prie užmiršto jau žodžio.
Ir štai atėjo laikas —
Kaip į šventybę juo tikiu,
Ištardamas meilingai:
— O Savęsp(i)!

Ne prieveiksmis jis man, oi ne!
Jis kaip pasaulis didelis įstrigo manyje,
Todėl atsiprašau,
Kad jį daiktavardžiu įvardiju —
Nuo šiol toks vardas Jo tebus:
Savęsp ar Savęsp(i)

Jame kelius tiesiu,
Raides rašau,
Jį apglėbiu toliausiais horizontais.
Įkėliau dangų su žvaigždėm,
O dar aukščiau —
Ir begalinę erdvę...
Čia jau lyg Dievas
Arba bent labai jam panašus,
Iš prieveiksmio materiją sukūręs.

Prieik arčiau,
Galbūt atėjęs patikėsi,
Ko netikėjai, kai rašiau,
Kad paukščiai, gūžtose sutūpę,
Valstybę peri,
Slapukę peri
Nuo Čia lig Ten...