Lėliuke, tu tyliau.
Poezija labai saikinga.
Nors ji visur,
Tačiau geriausia jai,
Kad neatrodytų bet kaip,
Net jeigu jos mažai
Ir, gink Dzievuli, jeigu daug.
Ji kaip žmogus su metais žyla.
Net būna, kai pabėgus į lankas,
Įsigeidžia pavirsti į miglotą tylą.
Tuomet žiūri — it šviečia žvaigždės pro rūkus,
Bet gal ir ne.
O tu, lėliuke, dar maža,
Ir kai sakai, kad peršokai per tvorą,
Pasižiūrėk —
Šįkart ten skalbinius močiutė ar mama
Kartu su tavo vystyklais padžiovė...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2012-05-13 07:27:10
Tikra tiesa. Apsirikti taip lengva, besigrožint savo kūryba.
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2012-05-12 23:25:49
kartu su vystyklais... be mamos pasidžioviau
Anonimas
Sukurta: 2012-05-12 17:15:16
Kaip visada, taip lyriškai su nostalgijos prieskoniu... Patiko. Toks gyvybingas...