Rytmetiniam rūke apie ilgesį kalbasi paukščiai –
Nuostabu, kaip giesme išsiveržusi tampa viltis!
Po lietaus pumpurai visą atsargą šilko iškraustė
Ir dalins dovanai lyg be vargo jie buvo austi.
Siela veržias aukštyn, tapęs karceriu kūnas ją spaudžia.
Bejėgystės malda: \„Negaliu, negaliu, negaliu!..\“
Pasakyk, ko bijai? Išmatuotas ir gylis, ir aukštis.
Jau buvai juodu, baltu, raudonu, žaliu.
Kaip gražiai gamtoje prisitaiko prie turinio formos!
Nori rasti save? Atidžiau pažiūrėk į šaknis.
Kas ramybę suteiks po pasaulį klajojančiai ordai?
Ar vienaip, ar kitaip būtyje tu esi trupinys.
Dengia sodo takus kaip drobulė vainiklapių skiautės,
Prasisklaidė migla ir sušvito jaukus spindulys.
Nedrebėk, nebijok savo būvio kitimo sulaukti –
Juk žinai, juk jauti, kad esi didžio vienio dalis.
Ant motulės delnų tu supaisi svajonių viršūnėj,
Kai sulaukei vaikų, teko laikančio stiebo lemtis.
Išderėjai? Paleisk skristi sielą iš veržiančio kūno –
Tie, kas myli tave ir kaip juodą grumstelį lankys.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2012-05-09 13:55:42
Tikras romantizmo eilėraščio įsikūnijimas - per gamtos vaizdinius atskleidžiamas žmogus. Yra minčių, kurios drąsiai gali tapti sentencijomis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-05-08 21:37:04
Kaip gražiai gamtoje prisitaiko prie turinio formos!
Nori rasti save? Atidžiau pažiūrėk į šaknis.
Labai teisingai pastebėta...
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-05-08 15:40:52
Yra kabinančių vietų :)
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2012-05-08 15:39:07
Nuostabiai išreikštame aistringame pavasario veržlume mane sutrikdė kūrinio pavadinimas „Vienis“, nors autorės valia tekste dvižaida: „ SIELA veržias aukštyn, tapęs karceriu KŪNAS ją spaudžia.“ ir „Kaip gražiai gamtoje prisitaiko prie TURINIO FORMOS!“, net ypatingai graudžios eilutės „Paleisk skristi SIELĄ iš veržiančio KŪNO - Tie, kas myli tave ir kaip JUODĄ GRUMSTELĮ LANKYS.“
Suprantu, nerimas, pavargęs kūnas, žeidžianti aplinka ir nuolatinė pajauta baigmės įrengia lieptą per prarają tarp Būties ir Nebūties, tarsi įmanoma nebūnant individualia būties forma būti beformėje nebūtyje, praradus žmogiškąjį individualumą, kuris galimas tik individualioje formoje, suprantu šį norą ir šią viltį, nors, paprieštaraudamas autorei, tarsiu: galima bežadį „juodą grumstelį“ lankyti, bet galima ir tikriausiai būtina žavėtis Jūsų kūryba, Jūsų moteriškumu, Jumis kaip motina. Man labai artima T. Buslevičiaus eilutė : „kažkurioj laikinoj atminty", kažkurioj — nuoroda į individualumą, ne į formulės bendrybę — grynąjį santykį — vienį. Net ir gamta, kiek ji bebūtų sužmoginta, tarp jos ir žmogaus niekaip neperžengiama praraja, kaip tarp Dievo ir žmogaus, kaip tarp stokos ir pilnatvės.
Būties trupinys — juk tai didinga...tragiškai didinga...nepakeliamai tragiškai didinga.
Už kūrinį - nuoširdus ačiū.
Anonimas
Sukurta: 2012-05-08 15:26:36
aš jaučiuosi didžio dvejo dalimi
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2012-05-08 15:15:09
Super gražu