Rytmetiniam rūke apie ilgesį kalbasi paukščiai –
Nuostabu, kaip giesme išsiveržusi tampa viltis!
Po lietaus pumpurai visą atsargą šilko iškraustė
Ir dalins dovanai lyg be vargo jie buvo austi.

Siela veržias aukštyn, tapęs karceriu kūnas ją spaudžia.
Bejėgystės malda: \„Negaliu, negaliu, negaliu!..\“
Pasakyk, ko bijai? Išmatuotas ir gylis, ir aukštis.
Jau buvai juodu, baltu, raudonu, žaliu.

Kaip gražiai gamtoje prisitaiko prie turinio formos!
Nori rasti save? Atidžiau pažiūrėk į šaknis.
Kas ramybę suteiks po pasaulį klajojančiai ordai?
Ar vienaip, ar kitaip būtyje tu esi trupinys.

Dengia sodo takus kaip drobulė vainiklapių skiautės,
Prasisklaidė migla ir sušvito jaukus spindulys.
Nedrebėk, nebijok savo būvio kitimo sulaukti –
Juk žinai, juk jauti, kad esi didžio vienio dalis.

Ant motulės delnų tu supaisi svajonių viršūnėj,
Kai sulaukei vaikų, teko laikančio stiebo lemtis.
Išderėjai? Paleisk skristi sielą iš veržiančio kūno –
Tie, kas myli tave ir kaip juodą grumstelį lankys.