Lėtai nutūpė laikas ant stogo
Prie gandralizdžio seno,
Kai aguona virš miško išsprogo,
Žarija suruseno.
Tegalėjom sekundę pakelti
Nuo patiškusio lašo –
Lubinai ašarojo pageltę,
Kad diena nusigręžus.
Uždaryti jau vartai... Bet kluono
Durų nieks nerakina,
Nes kasvakar palikę be duonos
Ryto grūdą auginam.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-05-06 22:23:39
Viskas sudėta į ryto grūdą.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2012-05-06 09:38:51
Puošnioji aguona ir skalsioji duona. Du, rodos, nesuderinami dalykai, o be jų - gyvenimo nėra.
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-05-06 09:15:41
:) įdomų įspūdį palieka pirmas posmas. Iš pradžių — vaizdi laiko metafora. Rami rami. Tada aguona, kurios raudona įneša aistros, judesio, ugnies. Visiška priešprieša.
Man dvelkia rezignacija :)