Tą rytmetį, kai jam sukako devyniolika, tamsoje ir šaltyje jis įsikibo į apšarmojusią vos pastebimą liuko rankeną. Eraras vis dar neapsisprendė eiti už Ribos: ar sugrįžti į raudonajį kambarį, ar išsaugoti savo gyvastį pabėgant ir pasislepiant nuo Žynių, vis tebesaugojančių Akmens paslaptį ir akylai tebevaldančių Leduonį nuo pat jo gimties...
Tos pradžios niekas nebepamena. Eraras girdėjo tik miglotas Leduonies atsiradimo legendas ir Akmens mitus. Žinojo, kad mįslingiausios yra Akmens istorijos, parašytos  Vandaloro – pirmojo koridorių pasaulio viešpaties.
Eraras įsiklausė į garsus, sklindančius už sienų. Ir jo klausa neapvylė. Už kelių vieno ledinuoto koridoriaus posūkių pasklido vos girdimas kaulinių batų kaukšėjimas ir šį neaiškų garsą lydimi keiksmai. Bėglys greitai suprato, kad jo jau pasigesta ir tie „kažkurie“ jau leidosi ieškoti, tikėdamiesi prasižengelį įgrūsti į Akmenį, kad dievas Genas pasigailėtų likusiųjų ir sušildytų Koridorių pasaulį, o gyviesiems suteiktų nors keletą kubinių metrų gaivaus oro...
Jo be abejonės jau ieškojo. Tik niekas, išskyrus įširdusius žandarus, nežinojo, kad būtent jis išmušė tris Akis... Žemo rango žyniai įvykį iš karto pastebėjo. Netrukus Koridorijos Centre nuaidėjo triukšmingas pavojaus signalas, užkirtęs kelią ramybei. Maištininkas turėjo nedelsiant sprukti ir slėptis.
Eraras žinojo kuo tos Akys svarbios. Tai buvo stiklo lydiniai, kuriais  žyniai ir žandarai sekė kiekvieną jiems pavaldų Gyvajį, judantį koridorių labirintuose. Akys kabėjo visose patalpose, todėl niekas nelikdavo nepastebimas. Ir vyriausiasis iš žynių netingėjo naudotis Akimis, tad nuo jo labiausiai priklausė kiekvieno gyvenančiojo Koridorijoje, likimas. Patekti užsirūstinusių žynių akiratin reiškė gyvybę arba mirtį, laisvę arba vergiją.
Eraras akimirką sustingo. Nors šioje koridoriaus atšakoje ir buvo tamsu, tačiau vergas netrukus pastebėjo besiartinančius seklius, kurie nieko gero nežadėjo. Du priešai rankose laikė elektrinius vamzdžius, kurių smaili galai buvo nukreipti į tamsą ir žvilgėjo žalsvomis kibirkštėlėmis. Tie daiktai buvo skirti  užmušti. Tik  retas nukentėjęs išlikdavo gyvas. Tačiau už vis didesnė retenybė prasikaltus išvengti Akmens. Kelias į akmenį reiškė Pabaigą.  Eraras tai puikiai suprato. Besiartinant mirtinam pavojui, pagaliau apsisprendė rinktis kelią į nežinią – duris už kurių, pasak žinių, yra Niekas.
Kas yra Niekas  tiksliai negalėjo pasakyti net pats vyriausiasis. Tiesa, buvo įvairios legendos  ir religiniai raštai, bet juose trūko aiškumo. Iš jų buvo galima sužinoti, kad paslaptingasis Niekas – tai Blogis, juodžiausia tamsa, Kelias į Vakumija – pragaro karalystę, kuri priminė begalinių kančių upę.
Bėglys pasukiojo durų rankeną ir kliūtis pačios džeržgėdamos pasislinko į šalį. Eraras įsmuko vidun. Ta metalinė plokštė be jaunuolio pagalbos  užnugaryje sucypė. Vergas, atsigręžęs pastebėjo besiartinančias gaudytojų figūras ir vamzdžius, kurių laibi galai į priekį jau laistė akinančias svilėsius gaminančias laužtes. Dvi iš jų susmigo į užsiveriančias duris, tačiau nė viena nekliudė bėglio.
Durys spėjo užsiverti. Neištyrinėtoje patalpoje vyravo tamsa ir vėsa. Anapus šių nežinomų spąstų  jau sklido duslių smūgių kruša. Regis, fanatikai visiškai neketino pasiduoti. Eraras neįsivaizdavo, kas nutiks, jei priešai netrukus pastebės nedidelią rankenėlę ir ją tinkama kryptim pasuks. Vaikinas rankomis ėmė čiupinėti  šalčiu alsuojančias sienas, kol galų gale palietė kažkokį nelygų daiktą.  Pabėgęs vergas  atsargiai pajudino tą iškyšulį sienoje. Po akimirkos patalpą užpildė švelni gelsva šviesa...
Čia visgi nebuvo Vakumija. Priešais tik Koridorijos tąsa. Čia jaunuolis nepastebėjo tik Akių. Vietoj jų ant sienų matėsi pakabinti du sidabraspalviai apdarai, kuriuos, anot legendų, vilkėdavo Nuodėmingieji, kuomet  Koridorių pasaulis dar buvo laisvas ir šiltas...
Eraras nebetikėjo įvairių legendų ir religinių istorijų tikrumu. Žinoma, jis dar manė, kad kai kas tose istorijose yra dalelė tiesos, tačiau pasakojimus suprato ne taip aklai kaip kiti  šio pasaulio gyventojai. Bėglys tvirtai tikėjo tik viena legenda – Paslėpta knyga, kurios egzistavimą atkakliai neigė visų rangų žyniai, bet tikėjo bene visi paprasti žmonės, pavaldūs nykaus pasaulio valdovams. Jaunuolis manė ją kada nors aptiksąs. Kol kas knyga nebuvo surasta. Tačiau buvo keisti sidabraspalviai kostiumai.
Žmogus spėliojo kam tie apdarai skirti. Kelionei į Nieką? Galų gale Eraras suabejojo ar tas Niekas iš viso egzistuoja. Vienintelis realus dalykas, kuriuo buvimu niekas neabejojo – tai žynių valdomas Akmuo...
Vaikinas neryžtingai pasičiupo  paslaptingą apdarą – gal pravers. Nors už durų triukšmas ir liovėsi, tačiau  nusiraminti nebuvo kada. Maištininkas abejomis rankomis ištiesė priešais save drabužį ir skubiai ištyrinėjo jo išorę. Tai nebuvo vientisas medžiaginis kombenizonas. Vietoj sagų drabužyje pastebėjo keistą, gal netgi  magišką mechanizmą, kurį patraukus apdaras pasidalijo pusiau. O patempus tą įtaisą iš apačios į viršų, keistasis drabužis vėl tapo toks pat, kokį ir rado Eraras.
“Galų gale, - konstatavo jis, - apsivilksiu jį. Vis šilčiau bus”. Jaunuolis, kalendamas dantimis, paslaptingą rūbą, sukišo kojas į uždaras klešnes. Tuomet paaiškėjo, kad savo nudėvėtus batus turės nusiauti, nes kiškos nebuvo plačios. Atidžiau pasižiūrėjęs, maištininkas pamatė, kad kombenizono kelnių dalies apačią sudarė ne šiaip uždari galai. Kelnės baigėsi lengvais ir įmantriais batais, kurių padai kibo prie, bet kurio metalinio paviršiaus.
Apsivilkęs drabužį, užtraukęs sujungimo įtaisą ir  ant galvos užsimaukšlinęs elastingą gaubtuvą žvilterėjo į duris. Kažkoks paslėptas mechanizmas veidą uždengė permatomu gaubtu. Gobtuvas virto šalmu. Po minutės Eraro kūną  malonino iš nežinia kur trykštanti šiluma.
Vaikiną ta šiluma tiesiog svaigino. Eraras pamanė jog tai gudrūs burtai. Tačiau greitai tokią mintį švystelėjo iš galvos. “Ko gero,  - samprotavo jis,  - tai vienas iš žynių slepiamų daiktų apie kurio egzistavimą paprasti mirtingieji ištisus tūkstantmečius nieko nežinojo. Tik aš vienas tai aptikau...”
Patalpa nebuvo vien tik koridoriaus tąsa. Už kelių žingsnių Eraras pastebėjo  apvalų metalinį liuką. Greta jo kabojo kažkokios kuprinės ir du vamzdžiai, kokius nešiojosi ir tie fantatiški tvarkdariai. Kam skirtos tos kuprinės, vaikinas visiškai nenutuokė, tačiau vamzdžių paskirtimi visiškai neabejojo. Tai pamatęs  Eraras iš karto čiupo ginklus. Juos turėdamas jaunuolis iš karto pasijuto labiau pasitikintis savimi. Ir nepriklausomas...
Kol aplinkui ramu, vaikinas nusprendė išsiaiškinti  kuprinių paskirtį, susipažinti su to magiškojo kostiumo sąvybėmis, privalumais, kuriuos dar nespėjo patirti ir išsiaiškinti.
Pirmiausia čiupo artimiausią kuprinę. Pastaroji buvo labai sunki. Ant dulkino paviršiaus kažkas buvo parašyta, tačiau Eraras atpažino tik kelis simbolius.Tuos ženklus, kaip teigė  slapto rašto mokytojas, sukūrė  Kūrėjai, kurie pastatė Akmenį ir koridorių pasaulį. Dabar buvo naudojamas tik naujasis raštas. Ir tik kelios senosios raidės dar išlikusios dabartiniame raidyne. Gal tik patys žyniai mokėjo skaityti visas senovines raides.
Kuprinėje buvo pailgi cilindrai iš kurių kyšojo dvi rantytos žarnos. Smalsumo skatinamas Eraras kuprinę užsimetė ant pečių. Po to, net ir nežinodamas žarnų paskirties, ieškojo kur jas įstatyti. Tik po kelių minučių,  beveik prarasdamas viltį ką nors atrasti,  kostiume pastebėjo ertmes, kurios atitiko tų žarnų antgalius.  Netrukus sumanymas pavyko.
Bet tuo metu netikėtai prieš akis, tiesiog tame keistame antveidyje, išryškėjo nepažįstami simboliai. Tačiau kažkoks balsas, nuaidėjęs tiesiog jaunuolio ausyse,  tiesiog pribloškė savo netikėtumu. Bet žodžiai, priešingai nei tikėjosi, buvo suprantami. Vaikinas išgirdo senąją kalbą, kuria labai mėgo melstis žyniai, ja skelbė įvairius pamokslus, nuosprendžius ir absurdiškus įsakymus. Eraras tą kalbą šiek tiek suprato. Nors tas, ką tik nuaidėjęs balsas ir kėlė pagarbią baimę, tačiau išgirsta informacija nebuvo visiškai beprasmė kaip tie parašyti simboliai ant kuprinės  ar skaidriame antveidžio  paviršiuje.
-Skafandras - kostiumas SAASF –22 yra paruoštas darbui. Deguonies - 79%. Fizinė atspara -100%. Energijos ištekliai – 68. Matomumas artimas optimaliam. Galima eiti už borto.
-Kur? – Eraras išdrįso pasidomėti.
-Už laivo borto.
Eraras suprato, kad sena legenda, kad Koridorija yra Laivas, yra panašu į tiesą.
-Kaip... ką turiu daryti?
-Vadovaukitės instrukcija A-687.
-Gal galėtumėt paaiškinti? – nebeiškentė bėglys.
-Šliuzo kamera  standartizuota įprastiniais mechaniniais – elektriniais prietaisais. Prie liuko Makrelo klaviatūra. Ja naudotis nesunku.
Vaikinas prie apvaliojo liuko pastebėjo kažkokius mažyčius keturkampius. Nežinodamas ką daryti, nedrąsiai žengė į priekį. Tuo tarpu  sudžeržgė tas pats keistas balsas:
-Pavojus! Jungiu išorinį mikrofoną. Į kamerą nori patekti trys neidentifikuoti vienetai. Jie be skafandrų. Patalpos išhermetinti nebegalima.
-Ko negalima?
-Išhermetinti kameros negalima, - pakartojo nematomasis. – Makrelo įrenginys...
Eraras žvilgterėjo į užnugarį. Durys buvo pasislinkusios. Iš tamsos žvelgė trys žandarai. Visi jie vilkėjo  skirtingus skarmalus, bet gerokai geresnius, negu tuos, kuriuos vaikinas turejo. Priešų rankose tebebuvo elektriniai vamzdžiai, nukreipti į auką...
Vaikinas nebepasimetė. Jis turėjo ginklus, kuriais pasitikėjo. Nors niekada jais nesinaudojo, tačiau žinojo kaip pastarieji veikia: aptiko mygtuką...
Prieš akis žybtelėjo žaibo laužtė. Ji susmigo į ant sienos kabojusią kuprinę.
Eraras  debtelėjo į priešus ir, nukreipęs ginklo smaigalį į tris figūras, spustelėjo  savo ginklo mygtuką. Persekiotojus apgaubė akinantis žaibų voratinklis...
Maištininkas buvo tiesiog priblokštas  ginklo galios. Net padoriai nenusitaikius du tvarkdariai akimirksniu pajuodo ir susmuko be jokių gyvybės ženklų tarpduryje. Trečiasis, apsvilintas elektros išlydžių, keturpėsčias ropojo į tamsaus ir šalto koridoriaus gilumą. Tačiau ir gaubto, gaubiančio Eraro galvą, viduje girdėjosi jo aimana ir keiksmai...
Naujų persekiotojų nesimatė. Vaikinas, skubomis patraukė du negyvėlius į vidų, kad būtų galima uždaryti duris. Jos užslinko tuo metu, kai jaunuolio ausyse pasigirdo tas pats metalinis balsas:
-Šliuzas parengtas.
Eraras prisiminė tuos minėtus keturkampius mygtukus. Kaip jais pasinaudoti vaikinas visiškai nenutuokė. Tačiau daryti tai, kas nežinoma,  skatino nauji pavojai, tykantys už užvertų durų. Juk Centre esantys fanatikai netrukus turėjo pasigesti savo pavaldinių. Ir čia netrukus gali užvirti tikra košė. Juk vienas iš tvarkdarių buvo anapus sužeistas ir gyvas. Jis būtinai pasistengs pranešt saviesiems...
-...paspauskite iš viršaus raudoną mygtuką. Trečią  iš kairės...
Vaikinas padarė kaip reikalavo nežinomasis.
-O dabar patraukite kairėje išlindusią svirtį...
Jis ir tą įsakymą įvykdė.
-Pasukite liuko ratą. Į dešinę.
Eraras pakluso ir šiam nurodymui. Tačiau liukas neatsivėrė.
-Ką dabar daryti? – atsargiai pasiteiravo nežinomojo.
-Liuką laiko išorinė jėga. Patikrink dangtį elektrolaidžiu.
-Vamzdžiu?
-Turi omenyje elektrolaidį? – paklausė nematomasis.
-Taip, nors nežinau... Aš tuo vamzdžiu nukenksminau užpuolikus, tuos svetimkūnius.
-Tai ir yra elektrolaidis. Laive yra penkios jų rūšys.
Eraras vėl griebėsi ginklo. Šį kartą antrąjį elektrolaidį įsikišo į kelnių klešnėje pastebėtą gilią kišenę, o tą, kurį tebelaikė rankoje, nukreipė į apvalujį liuko dangtį...
Metalas sužaižaravo akinančiu  ultramarinu. Po minutės dangtis džeržgėdamas ir, lyg gyvas padaras cypdamas, pasislinko į šalį...
Priekyje nebuvo tamsa. Į  žiūrovo akis tvokstelėjo akinanti šviesa. Ji skildo iš mėlyno fono, kuris jau iš pat pradžių pasirodė esąs bekraštis ir rankomis nepasiekiamas. Net Akmens salėje nebuvo šitaip erdvu, kaip dabar matomas reginys.
Žemiau mėlynumo, ten, kur turėjo būti grindys, slūgsojo ledo gabalai ir sniegas, kurio kristalai žėrėjo keistojo šviesulio šviesoje. Čia Erarui viskas buvo nesuprantama, o pats pasijuto didžiausias menkysta visoje Koridorijoje. Jis sugebejo tik išlementi:
-Ar tai Vakumija?
-Turite omenyje vakuumą?
-Gal ir taip, - sumurmėjo vaikinas, vis dar įsistebeilijęs į neregėtą panoramą.
-Čia visai ne vakuumas. Centrinio kompiuterio sensoriai nustatė, kad tai planeta. Oro sudėtis: deguonis, azotas, argonas, vanduo... Temperatūra pagal Celsijų - -53 laipsniai. Aplinka ekstremali egzistuoti žmonėms.
Po pauzės nematomasis pratęsė:
-Koordinatės. Šiaurės pusrutulis... Žemėlapio neįmanoma sudaryti, nes trūksta duomenų. Reikalingas orbitinis palydovas. Laive duomenų nėra...
Vaikinas žengė per slenkstį, bet tuoj pargriuvo. Pasirodo, ledas ir sniegas buvo žemiau šliuzo grindų lygio. Eraras tik truputį užsigavo petį, kurį susitrenkė griūdamas į apačią. Bet nepaisant to, kostiumo viduje nuaidėjo pavojaus signalas:
-Saugok skafandrą. Panašiems triukams reikalingas sunkusis E –4 tipo kovinis kostiumas.
-Pasistengsiu šito daugiau nedaryti. – atsiprašė vaikinas nematomojo. – Aš nesusiorientavau – nesu buvęs išorėje.
Kai atsistojo,  jis pamasažavo sumuštąjį petį. Po to  prašneko:
-Dabar norėčiau eiti. Ar galiu?
-Patarčiau užverti liuką ir atlikti keletą būtinų veiksmų, - atsakė patarėjas.
Jaunuolis pakluso jo žodžiams ir įvykdė detalias instrukcijas.
Eraras suvokė, kad Niekas – tai ne tamsa ir ne tuštuma. Ugninis diskas, pasirodo, yra Saulė arba žvaigždė, o bekraštė  žydrynė  vadinama dangumi ir tas ledo laukas – ledynu. Griežtas ir ne visada suprantamas patarėjas  buvo vertingesnis už legendinę Paslėptą Knygą. Jis kalbėjo ir pats galėjo atsakyti į daug klausimų. Minutė po minutės ir maištininkas vis lengviau ėmė suprasti Metalinio balso prasmę. Dabar tas balsas jam atsotjo ir vyriausią žynį ir net patį svarbiausią dievą. Gi, pasirodo, balsui buvo pavaldus visas Koridorijos pasaulis.
“Dabar tie Vakumijos išperos niekur nepaspruks” – su piktdžiuga mintijo bėglys, kai uždarė išėjimo liuką. Balsas jaunuoliui paaiškino ką daryti, kad iš Koridorijos niekas negalėtų išeiti, kol šito nepanorės jis pats...
Ledo laukymė buvo bekraštė. Koridorija šioje milžiniškoje šalčio jūroje teužėmė menką kauburėlį.
Paslaptingasis balsas vaikinui pasiūlė eiti į Pietus, ten link, kur šviečia saulė. Patarėjas papasakojo legendą apie  tai, jog einant į pietus galima tikėtis daugiau šilumos, nesušalusio vandens, organinio, ne sintetinės kilmės maisto ir didesnės laisvės. Veksmų laisvę juk sąlygojo Koridorių artuma, ledokšnių pasaulis ir aplinkui tvyrantis šaltis, nors pastarasis kostiumo viduje ir nebuvo jaučiamas.
Bet visgi jis jau buvo laisvas. Bent taip Eraras galvojo. Be persekiojimų ir nerimo. Naujasis draugas – didysis mokytojas ir patarėjas – Paslaptingasis Balsas, nors ir nuolat pranešinėjo kažkokius keistus ir nesuvokiamus skaičius, kaip antai: “deguonies jau liko 60%, o energijos išteklių - 65%”, tačiau  vaikinas džiaugėsi netikėtomis permainomis.
Temstant jis pasiekė uolų  grandinę ir pirmą kartą pamatė kas yra vakaras. Apie tai, kas yra kalnai, vakaras ir naktis, jam paprastai paaiškino nematomasis keliauninkas. Eraras galutinai įsisąmonino, kad tai joks Niekas, ne Vakumija ar Kosminė tamsa...
Išnykstant Koridorijos taškeliui patarėjas paminėjo apie ten trykštančius energetinius impulsus ir šilumos pliūpsnius. Sutemus Eraro ausis pasiekė sprogimo banga. Atsigrežęs šiaurės pusėje pastebėjo didelį į viršų iškilusi ugnies grybą, beveik tokį pat ryškų kaip ir dieną matyta Saulė. Balsas netikėtai pranešė:
-Nesijaudink. Ten kažkas viduje sugadino generatorių. “Umbrijelis” dabar visiškai niekieno.
Bet po to suspigo:
-Mums liko energijos... Pavojus! Jos liko žemiau normos. Tik 13%! Greitai prireiks papildomo šaltinio.
-Koks šaltinis? - Eraras nesuvokė atsakymo reikšmės.
-Organinis arba sintetinis.
Jaunuolis vėl pajuto nerimą: “ką  tai reiškia: organinį arba sintetinį?” Bet, netgi kamuojamas klausimų Eraras vis dar ėjo. Ilgai tylėjo, kol neiškentė neprabilęs apie maistą, nes jautėsi alkanas kaip žvėris. Patarėjo pasidomėjo?
-Kur galėčiau rasti sau valgio?
-Skafandre buvo energetinės tabletės ir maistingoji pasta. Jas seniai  panaudojau, kad galėčiau atstatyti energetinius resursus. Dabar turime 36%. Norma. Deguonį papildžiau iš išorės. Temperatūra viduje  - norma.
-Ką tai reiškia? – sunerimo keliautojas. – Kam tau reikia tos energijos? Kur tu, pagaliau, esi, nematomasis?!
Jis primąkart suabejojo Balso žmogiškumu ir poelgių teisingumu, tačiau garsiai savo kritiškiausių abejonių neišsakė. Jis, be galo išvargęs ir išalkęs kilnojo kojas į priekį, kol pats galų gale pargriuvo ant aštrių ledo luitų...
Rytą Eraras prabudo pajutęs nebeturįs savo senų drapanų. Ant jo kūno tįsojo tik šilumą saugąs skafandras. Jame slypintis balsas informavo:
-Pranešu, kad energijos liko tik 10%. Išorinė temperatūra –72. Resursus papildžiau apdorojęs visus tavo nešiotus apdarus. Iš “Umbrijelio” jau seniai nutrūko bet kokie energijos tiekimo kanalai. Tenka naudotis  vidiniais resursais.
***
-Kiek liko kelio iki Šiltųjų kraštų?
-Mažiausiai keturiolika dienų. Energijos šiai kelionei gali nepakakti. Teks riboti termostato veiklą...
Naujienos kuo toliau tuo dažniau kartojosi nelinksmos. Jaunuolis netrukus prarado tikėjimą. Jis buvo visiškai išsekintas. Nieko nebematė. Iš akių sruvo kraujas. Neseniai jas panaudojo skafandro apšiltinimui ir dar velniai žino kokioms reikmėms. Eraras neturėjo ko valgyti. Iki tikslo dar ganėtinai toli – apie dešimt dienų kelionės, o realios išeities vis dar nebuvo. Regis, vienintelė išeitis – mirtis.

***
-Tai laisvės kaina? –per kančias Erarui išsprūdo šis sakinys. Pes skausmus jis nieko nebejuto. Kūną gaubė kruvinas kiautas, kuris jo neišleido į laisvę. Nors keliautojas ir nieko nebegirdėjo, bet Balsas skelbė:
-Energetiniai ištekliai lygūs aštoniems procentams. Atleiskite, bet energijai atstatyti reikalinga jūsų dešinioji ranka. Nieko nepajusite...
Eraras jau nebepajėgė priešintis. Liko tik vienintelis kelias į Vakumiją arba Šviesį. Šviesis – tai šiltas  pasaulis, kuriame nėra Balso, nera žynių ir žandarų, nuo kurių spruko. Nergi Vakumija vargšui keliautojui rodėsi kur kas jaukesnė vieta už tą, apgaulingo monstro valdomą kiautą, kuriame lėtai slinko paskutinės kančių valandos. Čia monstras tyliai savęsp čiulpė organinę jaunuolio plaštakos medžiagą...

***
Ir vis dėlto Šviesis?! Tamsa prasisklaidė. Balsas nebepavijo jo. Kažkur žemai tolyn nuo jo  driekėsi ledinė dykuma, kažkur pasimetę Koridorijos likučiai ir tarp jos ir nepasiekto kelionės tikslo sugniužęs sidabrinis apsiaustas. Balsas dar mėgino sučiupti Erarą, bet viskas ištirpo balzganame rūke.

***
Aplamdytame aparate ant grindų voliojosi smūgio bangos nublokštas uniformuotas žmogus. Jam iš nosies sunkėsi kraujas. Kęsdamas skausmą  ir keikdamasis suriko:
-Vyriausiasi Žyny! Ką dabar, po velnių, darysime? Kur dabar esame?
- O gi nieko. – atsakė saugiai krėsle prisisegęs Vyriausiasis prižiūrėtojas.. – Mes skrisim šiuo aparatu namo. Juk visada kartojau, kad  kada nors sukiuš tas prakeiktas kalėjimas. Atsistok ir pamatysi į jo duženas. Ten, kairėje, pro iliuminatorių.
Eilinis žandaras atsistojo ir pastebėjo apačioje rusenančius Koridorijos griuvėsius. Centre į padangę kilo aukštas ugnies stulpas.
- O kur kiti?
-Kiti? – pašaipiai  prašneko žynys, - pamiršk juos. Generatorius viską velniop nusinešė. Manau, kad tas šunsnukis Eraras čia pasidarbavo, nors ką čia žinosi. Gal ir skafandras suveikė...
-Eraras? Juk jis seniai pabėgęs... o skafandras... Kuo jis čia dėtas?...
-Aš viską žinau. Neilgai jis džiaugsis sava pergale. Vykstam pasiimti skafandro, gal parduosim kam. Indikatoriai rodo, kad jo niekas nebedėvi. Po to  - kelias namo. Ir  laikas išgerti už pabaigą. Turiu vertingo gėrimo...
Pavaldinys šiaip ne taip nusvirduliavo prie  viršininko, kuris ištiesė butelį skaidraus skysčio...
-Vaišinkis.
                                                                    Pabaiga                Telšiai 1999 12 31