Taip kartais būna – ties pirma suklupęs,
Tu prarandi mažiau nei atradai.
Vėl žydi sodai, vėlei teka upės
Ir dienos keičiasi, ir keičiasi vardai.
Rašai ant sienos – be veidų, be datų –
Vienas – anglim, kitas – balta kreida.
Net be eilės (o kam? Ar jos suprato?)
Tiesiog paryškini – verta ar neverta.
Be atspalvių. Grublėtos sienos fonas —
Tik pilkas liūdesys, išmargintas dažu.
Vėl: „Labas...“ – švelniai šnabžda telefonas,
Dažnėja pulsas...
Bet gi pamažu
Imi suvokt, jog net betonas dyla
Ir sienos griūva – tai tik pastatai.
Ir ant pagalvės pasiguldęs tylą
Apie pastelines spalvas mąstai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-05-03 21:12:31
Labai jau čia giliai "pakapstei".
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-05-03 15:07:24
Nagi, šauniai... ;)
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2012-05-03 14:54:32
Esmi sužavėtas šituo ir nenoriu daugiau komentuoti idant nekiltų noras ką nors pakritikuoti.
Vartotojas (-a): Pelkė
Sukurta: 2012-05-03 13:35:45
Vai kokia metafora. Gražus pateikimas.
Anonimas
Sukurta: 2012-05-03 13:07:40
Taip, viskas laikina pasaulyje šitam...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2012-05-03 12:30:47
Pastrelinės spalvos ramina, bet greitai pabosta...
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2012-05-03 12:16:37
Įdomi potekstė
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2012-05-03 11:22:27
Labai stiprus, išjaustas, su gilia potekste