Taip kartais būna – ties pirma suklupęs,
Tu prarandi mažiau nei atradai.
Vėl žydi sodai, vėlei teka upės
Ir dienos keičiasi, ir keičiasi vardai.

Rašai ant sienos – be veidų, be datų –
Vienas – anglim, kitas – balta kreida.
Net be eilės (o kam? Ar jos suprato?)
Tiesiog paryškini – verta ar neverta.

Be atspalvių. Grublėtos sienos fonas —
Tik pilkas liūdesys, išmargintas dažu.
Vėl: „Labas...“ – švelniai šnabžda telefonas,
Dažnėja pulsas...
                            Bet gi pamažu

Imi suvokt, jog net betonas dyla
Ir sienos griūva – tai tik pastatai.
Ir ant pagalvės pasiguldęs tylą
Apie pastelines spalvas mąstai...