Žmogų nuo kitų gyvybės formų skiria įvairūs išskirtiniai gebėjimai: mąstyti, kurti, jausti. Tačiau žmogui reikia ne tik kurti, o ir matyti jau sukutą, ne tik mąstyti, bet ir žinoti „apmąstytą“... Vienas iš pagrindinių žmogaus dvasinio gyvenimo poreikių yra būti kultūrinėje aplinkoje: skaityti knygas, lankytis teatre, muziejuje, pamatyti, kaip sena kaimo moteriškė audžia, dainuoja liaudies dainą, dirbdama, išgirsti kaip atliekami muzikinės klasikos kūriniai ir t.t. Tai reikia pamatyti, išgirsti, pajausti, nes tik tada žmogus gali dvasiškai augti, tobulėti, kultūriškai bręsti, auginti savo sielą, siekti to dvasinio gyvenimo idealo, kuris trunka visą gyvenimą. Jau nuo senųjų Antikos laikų gyventi turtingą kultūrinį gyvenimą buvo natūralu, tačiau prabangu, tą galėjo sau leisti dažniausiai turtingasis gyventojų sluoksnis. Valstiečiai neturėjo tokios galimybės domėtis kultūrinėmis vertybėmis. Praėjo daug šimtmečių, kol pagaliau situacija pradėjo nors šiek tiek keistis. Naujausių amžių epochoje jau dauguma žmonių gali nueiti į teatrą, muziejų, spektaklį, keliauti į kitus miestus ar valstybes, kad patenkintų savo kultūrinio turizmo poreikius. Situacija tikrai pasikeitė į gerąją pusę ir dabar jau net ir nelabai pasiturintys žmonės gali sau tai leisti, nes juk knygos skaitymas nieko nekainuoja, o, atėjus į muziejų, iš tavęs teprašo 5 litų...
Iš visų turizmo rūšių, įdomiausias, išskirtinis ir užimantis ypatingą vietą yra kultūrinis turizmas. Žmogus, keliaudamas tam, kad patenkintų savo dvasninio augimo ir kultūros poreikius yra išsilavinęs, dvasiškai brandi asmenybė, nemieganti „proto letargu“. Jis nuolat gauna dvasinį pasitenkinimą, peną apmąstymams. Jo kultūrinis gyvenimas yra turiningas, jis turi gerą iškalbą, daug žinių, jis turi patyrimą, intelektą ir protą. Kultūrinių objektų lankymas bei kasdienis kultūrinis gyvenimas eina į protą per patyrimo prizmę. Kultūrinė patirtis yra svarbus žmogaus gyvenimo kokybės rodiklis, nes kultūriškai išprusęs žmogus yra protingas daugelyje sričių.
Keliaudamas užsienyje ar savosios šalies viduje kultūrinio turizmo tikslais, individas per tuos pažinimo objektus, kuriuos jis lanko, pažįsta patį save. Jis tampa neabejingas sau, pradeda gilintis į savo dvasinį pasaulį, suprasti save, ieškoti savo asmenybės, pradeda atrasti savo dvasinius poreikius. Pažinti kitą kultūrą yra lygiai taip pat svarbu, kaip ir savąją. Tas pažinimas gali būti prieinamas nebūtinai per keliavimą, pvz.: jeigu perskaitysime L. Tolstojų tikrai negalime teigti, kad pabuvojome Rusijoje, bet įspūdžiai ir vienu, ir kitu atveju gali būti labai stiprūs ir padedantys pažiniti rusų kultūrą. Beje, norėčiau dar kartą pabrėžti, kad persklaityti knygą nekainuoja nieko, o įspūdžiai gali būti kaip labai stiprus emocinis išgyvenimas, kuris gali pralenkti savo įspūdingumu kito žmogaus „tuščią“ kultūrine prasme kelione į Rusiją. Pažindamas kitą, svetimą kultūrą gali ją lyginti su gimtosios šalies kultūra, gali joje atrasti kažką „savo“ arba visiškai priešingo, bet įdomaus, pravartaus, naudingo. Pažindamas kitą kultūrą – pažįsti savają, o pažindamas savąją – save.
Kultūros paveldas atspindi visų epochų istoriją. Net ir pirmykščių akmens amžiaus žmonių piešinius ant uolų galime vadinti kultūros paveldu. Jie liudija nenuneigiamus istorinius įvykius. Manau, kad daugeliui paauglių bus žymiai įdomiau aplankyti patį objektą, negu skaityti ir mokytis apie jį iš istorijos vadovėlių sausus faktus. Be abejo neginčijamai galima teigti, kad besimokydamas iš vadovėlių ir knygų įgausi daugiau žinių, tačiau aplankydamas patį tą objektą atrasi pajautimą, suderinamumą, susitapatinimą, harmoniją, įspūdingumą. Geras gidas ir autentiškas įspūdis – geriau už bet kokį „juodu ant balto“. Beto kultūros paveldo objektai ir yra pagrindiniai istorinių įvykių ir faktų liudytojai ir istorinių knygų pagrindas.
Teigiama, kad „kultūrinis turistas yra kultūros rėmėjas“. Manyčiau, kad ne tik kultūros, t.y. to kultūros objekto, kurį turistas lanko rėmėjas, bet ir visos kitos aplinkos, kuri tą kultūros objektą supa. Nes juk atvykęs turistas ne tik lankys tą kultūrinio turizmo objektą ir jį „rems“ materialiąja prasme, bet ir valgys vietinėse maitinimo paslaugų įstaigose, nakvos apgyvendinimo įstaigose, galbūt pramogaus ir toje srityje išleis savo pinigus ir parems tiek vietinį verslą, bet valstybės biudžetą. Turistui, atvykusiam kultūrinio turizmo tikslais, gali prireikti banko, privačių gydymo paslaugų ir t.t. Jis gali turėti daug poreikių, kurie neša valstybei materialinę naudą, kuria papildomas darbo vietas ir teigiamai veikia vietinę ekonomiką. Galima teigti, kad beveik visi poreikiai, kuriuos turistas tenkina savo kelionės metu neša materialinę gerovę ir naudą, paremia vietinį paslaugų, verslą ir deda įnašus į nacionalinį iždą. Be to, gavęs pajamų, kultūrinio turizmo objektas, gali būti restauruojamas, naujinamas ir tokiu būdu jis gali sutraukti dar daugiau turistų ir dar didesnio pelno tiek jam pačiam, tiek aplinkiniam verslui.
Kultūros paveldas stiprina nacionalinį identitetą ir formuoja teigiamą šalies įvaizdį. Valstybė, turinti pasaulyje pripažintų ir į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktų kultūros paveldo objektų yra išskirtina, įdomi, žavi, traukianti turistus. Teigiamas šalies įvaizdis, suformuotas kultūros paveldo vertybių, kelia valstybės vertę ir yra palankus ir kitų įvairių sričių plėtros atžvilgiu, ypač ekonomine prasme.
Tinkamai tvarkomi, prižiūrimi ir eksplotuojami kultūros paveldo objektai puošia aplinką, miestą, šalį, verčia ja didžiuotis vietinius gyventojus. Kultūros paveldo objektai neretai mūzomis ir įkvėpimo šaltiniais meninikams, kuriantiems naujus šedevrus, kurie savo ruožtu ateityje taps kultūros paveldo objektais. Taip skatinami menai, vyksta intensyvi kūrybos plėtra.
Kultūros paveldas yra svarbi kasdienės žmogaus rekreacijos dalis, kuri padeda mums atsipalaiduoti ir atstatyti fizines ir dvasines jėgas, pasiruošti naujiems kitos dienos darbams. Knygų skaitymas, parodų, muziejų lankymas, teatro spektaklių žiūrėjimas yra rekreacijos formos, kurių pagrindas yra kultūros paveldo vertybės.
Apibendrinus galėčiau teigti, kad kultūros paveldo vertybės yra labai svarbios rekreacijai ir turizmui. Svarba = nauda, kuri šiuo atveju yra dvejopa: nauda žmogui, kaip atskiram individui (dvasinis pasitenkinimas, tobulėjimas, reakreacija, kūrybos skatinimas) ir nauda visuomenei (teigiamo nacionalinio identiteto formavimas, ekonominė nauda, ir kt.)