Atrodė, vardas keistas – Ližė,
Tačiau vėliau, kai jį kartot pradėjau,
Gražiai prigludo prie širdies –
Kaip ir žiedai gėlių
Prie jos karštai alsuojančios krūtinės,
Kurias nunešdavau jai dovanų.
Tariau ne kartą jai:
— Nepyk,
Jei kartais pavadinčiau Liže...

Nusišypsodavo
Ir glostydama mano petį,
Kad prasmingiau galėtų pažiūrėti į akis:
— Jei duonos būtumei tešla,
Į krosnį kaip pyragą šaučiau,
Kad mano vardas
Tavo burnoje nestrigt...

O Visagali,
Daug dienų praėjo,
Net neprisimenu, kada nuklydęs ten buvau,

Tačiau Ašašnykai
It neužgesęs žiburėlis —
Banguoja ežeras
Iš jo prisikelia Grūda,
O aš brendu per gilų sodžiaus smėlį,
Kad nors va taip
Galėčiau susitikti su Liže...
Žemai lig penčių sunkos krenta kasos,
Užžarsto kaip šluotelės jos pėdas basas.

Toli — iki mirties — jos šitaip užsižarstė
Ir tik eilėraštyje vis bandau surast...