Aš vėl atėjau pas tave,
savęs savyje nesuradus.
Atsisėskime tyliai abu
ant nuvaikščioto tėviškės slenksčio.
Apkabink — kaip vaikystėj — tvirtai,
o pailsusias kojas ištieskime
lietui. Teprausia —
kaip alkaną žemę gyvybės lašai.
Patylėkim susėdę abu,
paklausykim alsios ramumos —
ties numintu gimtuoju slenksčiu
vakarėjant žolė sužaliuos.
Apkabinki mane tu tvirtai,
tik neklauski, ko ieškau savy...
Vakarėjant žolė sužaliuos,
išsiskleis nebesančio sodo žiedai...
O mes pasėdėkim abu
ant seniai nebemindomo slenksčio.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2012-04-30 19:15:47
savo klaidą taisau:
minėtoje eilutėje braukčiau "tu". Matyt, ne tą raidelę nuspaudžiau...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2012-04-28 10:44:06
Žodžiai iš širdies.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2012-04-27 13:29:21
Nepameluotai.
Braukyti nieko nereikia.
Laikas jau tiek užbraukia!..
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2012-04-27 10:44:47
apkabinki mane tu tvirtai -
tą braukčiau.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-04-26 16:30:42
Šilti prisiminimai. :)
išsiskleis nebeesančio sodo žiedai...
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2012-04-26 16:24:39
jausmingai :)