Aš vėl atėjau pas tave,
savęs savyje nesuradus.
Atsisėskime tyliai abu
ant nuvaikščioto tėviškės slenksčio.

Apkabink — kaip vaikystėj — tvirtai,
o pailsusias kojas ištieskime
lietui. Teprausia —
kaip alkaną žemę gyvybės lašai.

Patylėkim susėdę abu,
paklausykim alsios ramumos —
ties numintu gimtuoju slenksčiu
vakarėjant žolė sužaliuos.

Apkabinki mane tu tvirtai,
tik neklauski, ko ieškau savy...
Vakarėjant žolė sužaliuos,
išsiskleis nebesančio sodo žiedai...

O mes pasėdėkim abu
ant seniai nebemindomo slenksčio.