Į anapus sekundės tekinos,
Paskui mintį nespėja kryžkelės,
Neramiai žodžių venos dega
Į užšalusią laiko kryptį.
O išeinant aploja moterys
Liežuvių garsais raukšlėtais,
Pasiduodi pagundai meluoti
Ir nutilti, kad neskaudėtų.
Pasiduodi žingsniams prieš srovę
Ar prieš debesis, kas besupaisys,
Vėl save iš savęs išspjovęs
Po pavasario lietų vaikštai.
Kai lašai po šešėlį meta,
Vėl aploja beveidės moterys,
Glostai šunį, į vidų šlapią
Inkščia tamsios vakaro votys.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2012-04-27 13:35:44
Puikiai susipina strofų poros (I ir III su II ir IV).
Įdomesnė ir eilėdara.
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2012-04-27 09:23:03
Be galo tiksliai išreikšta savijauta
ir į vidų šlapias šuo tampa savu, kai leidžiasi paglostomas...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-04-26 21:52:30
Oi, tos lojančios moterys!
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2012-04-26 16:16:37
Šuniška nuotaika, padedanti atsikratyti bjaurasties.
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2012-04-26 14:35:05
Skaičiau ir galvojau - už lango pavasaris, o čia lyg vėlyvą rudenį subrandinta... beliko:
"Vėl save iš savęs išspjovęs
Po pavasario lietų vaikštai."
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2012-04-26 11:46:58
super!
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2012-04-26 11:07:08
,,Liežuvių garsais raukšlėtais'' ...įdomūs sulyginimai...
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2012-04-26 11:03:46
Tegul loja — nesustok kryžkelei