Į anapus sekundės tekinos,
Paskui mintį nespėja kryžkelės,
Neramiai žodžių venos dega
Į užšalusią laiko kryptį.

O išeinant aploja moterys
Liežuvių garsais raukšlėtais,
Pasiduodi pagundai meluoti
Ir nutilti, kad neskaudėtų.

Pasiduodi žingsniams prieš srovę
Ar prieš debesis, kas besupaisys,
Vėl save iš savęs išspjovęs
Po pavasario lietų vaikštai.

Kai lašai po šešėlį meta,
Vėl aploja beveidės moterys,
Glostai šunį, į vidų šlapią
Inkščia tamsios vakaro votys.