Rytą ji paslepia nakties pėdsakus
Ir eina į gatvę tau į akis pažiūrėti,
Šnabždesių už nugaros paklausyti.
Nesvarbu, ar lyja kaip per rėtį,
Ar Saulė maloniai šviečia,
Ji eina į apleistą klėtį,
Kur niekada neateina svečiai,
Kur kvepia pernykščiai kviečiai.
Atidaro seną lagaminą, išvynioja lėlę,
Myluoja kaip kažkada prie karsto,
Atsisveikina, įdeda popierinę gėlę
Ir uždaro iki kito karto...
Ar jos aimaną dabar kas girdi?
Ar pakalbinsi ją prie Aušros vartų?
Ašaros seniai apkarto...
Tai rūgštis, kuri ėda akis ir širdį.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Varna mėlynagė
Sukurta: 2012-04-25 15:04:06
tamsu. Rimavimas nepatiko
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2012-04-25 14:05:07
Antroje eilutėje man truputėlį kliūva tie du kartus "į", galbūt geriau skambėtų "ir eina gatvėn tau į akis pažiūrėti". O šiaip iš tiesų, tas rimavimas tarsi yra, bet ne iki galo išgludintas. Bet visuma gan įdomi. Ypač ta klėtis, į kurią neateina svečiai. Tiesiog reikėtų dar prie šio teksto padirbėt, bent jau mano galva :)