Rytą ji paslepia nakties pėdsakus
Ir eina į gatvę tau į akis pažiūrėti,
Šnabždesių už nugaros paklausyti.
Nesvarbu, ar lyja kaip per rėtį,
Ar Saulė maloniai šviečia,
Ji eina į apleistą klėtį,
Kur niekada neateina svečiai,
Kur kvepia pernykščiai kviečiai.
Atidaro seną lagaminą, išvynioja lėlę,
Myluoja kaip kažkada prie karsto,
Atsisveikina, įdeda popierinę gėlę
Ir uždaro iki kito karto...
Ar jos aimaną dabar kas girdi?
Ar pakalbinsi ją prie Aušros vartų?
Ašaros seniai apkarto...
Tai rūgštis, kuri ėda akis ir širdį.