-Nepasakok pasakų, numojo ranka Raminoras, išklausęs atskubėjusio heroldo. – Mačiau raitelių be rankos, be kojos, net be arklio, tačiau be galvos? Palauk, kažkas dar beldžiasi į duris, einu, atidarysiu.
Anapus durų stovėjo šleivas ir pajuodęs robotas. Mechanoidas neturėjo galvos. Vietoj jos nukarę laidai laikė tabaluojančius akių objektyvus. Šeimininkas tvarinio  nepažinojo. Tuo tarpu heroldas, matyt, nenorėdamas trukdyti, išėjo iš kambario.
Raminoras, nusprendęs, kad protingiausia būtų patikrinti ar atmintis tikrai nešlubuoja, nematytojo  paklausė:
-Žinai šių namų slaptažodį? O gal tavo galva atsidūrė užpakalyje?
-Nepanašu... – sugergždė varganasis robotas.
-Tai gal nepamiršai  mano ir savo niko?
-Atsimenu. Magija neapgauna: Granata burnoje. Regis, tave taip vadindavo „mirce“?
Karžygys išsiviepė:
-„Mircas“ jau nuo pat maro laikų manes nebedomina. Geriau jau Krokodilas gerklėje...
O po pauzės pridūrė:
-Gal nukrypsiu nuo temos, tačiau prieš tave padalindamas dalimis norėjau paklausti.
-Aš irgi atėjau ne tuščiažodžiauti, - gergždėjo robotas.
Raminoras buvo ne pėsčias:
-Nežinai nei savo, nei mano nikų. Neatsimeni šio namo slaptažodžio, o tik trukdai mane. Neturiu laiko...
-Esu Raitelis be galvos, - nebesispyriojo svečias.
-O kur tavasis žirgas? Jo niekur, už lango, nepastebėjau...
-Žirgą reikia mokėti pamatyti. Jis magiškas. Panaudok infraregą.
Raminoras gerokai susidomėjo. Netrukus jis pakvietė neprašytą svečią į vidų. Tik jį įspėjo, kad viduje nėra jokių remonto dirbtuvių ir netgi paprasčiausių šaltkalvio įrankių, kuriuos būtų galima panaudoti elementariam remontui. Bet Raitelis be galvos, sužaibavęs nuogais laidais ir sugergždėjęs  prastai išteptais šarnyrais, iškošė:
-Ne remontuotis atvykau. Ieškau mane sumaitojusio šunsnukio, kuris vadinamas Minoru. Per jį praradau ne tik savo galvą, bet ir vertingiausius kerus.
Raminoras, įveikęs nepasitenkinimą, tik pasidomėjo:
-Kokias magijos programas naudoji?
-„Kirvirvyrum-6“ ir nevykusią „Dželevio“ versiją. Netekęs galvos praradau ir šias programas. Liko tik niekam tikęs „Standartinis“. Dėl šių priežasčių atėjau tavęs nubausti.
-Raminoras, pasibaisėjęs tokiu nepagrįstu kaltinimu,  paplūdo keiktis, o iš išsipūtusios kelnių kišenės išsitraukė pakankamai vykusiai  nublizgintą grėsmingą raskladūškinį minosvaidį.
-Visų pirma aš visai ne Minoras. Labai apsirikai. Atrodo, reikės tau priminti ir tikrąjį  mano vardą, ir niką, kurį naudoju Skype.
Po šių žodžių robotui nukaro visi palaidi galai.
-O aš, manau, kad esi tas pats, kuriam reikia nusukti galvą taip, kad niekas nesugebėtų suremontuoti.
Karžygys Raminoras, pastebėjęs, kad  to apskretusio ir susvilusio robotiūkščio ketinimai yra pakankamai rimti, skubomis patikrino kišenėse besivoliojančios amunicijos atsargas. Buvo ir pakankamai solidžių daiktų. Bet dauguma jų tiko naudoti kaunantis tik su priešiška organika. Šis robotas buvo  kas kita. Tačiau rankoje laikomas minosvaidis puikiai tiko tik raminant  priešą atvirame lauke. Norėdamas pamokinti šią apskretusią skardinę,  rado kitą išeitį, nes visiškai nepageidavo suniokoti savo puikių vasaros apartamentų. Drąsuolio delne atsidūrė aktyvuotas universalusis musių prabaidytuvas. Tas „Teliūskatoriaus“ modelis idealiai tiko atomazgai. Robotas, mėginęs išsitraukti savo vienintelį pavojingą vamzdį, vis dar įsitikinęs, kad Raminoras yra jo didžiausias priešas, netikėtai sustingo. Tikriausiai jį apspangino nerealiai didelė špygos formos aparato galia...
Karžygys numojo ranka į jau sudribusį padėvėtų detalių rinkinį. Tiesa, Raitelis be galvos savo džeržgiančiais šarnyrais mėgino pritraukti savo ginklą ir iššauti. Po pakartotino  „Teliūskatoriaus“ pliūpsnio, robotas iškeliavo į virtualų rojų.
Raminoras labai nustebo o paskui nusivylė atlikęs tokį dienos žygdarbį:  „Ko gero, jei ir toliau taip terliosiuos su tokiais metaliniais bomžais, regis, labai greitai prarasiu savo reputaciją...“
Jam būgštauti  buvo dėl ko, nes atlikus paskutinius tris žygdarbius karžygio reitingas „Grafystės topuose“ gerokai smuktelėjo žemyn. Geriausių dešimtuke atsirado vietos naujiems kariūnams, kurie neprasidėjo su įvairiom smulkmėm...
Apmąstęs situaciją, Raminoras iš seifo ištraukė ataskaitos blanką ir smulkia skubria rašysena dėstė šios dienos įvykius.
Šiaip ne taip baigęs ataskaitą, norėdamas nusiraminti, iš šaldytuvo čiupo vėsią elio skardinę. Ją vienu ypu įveikęs nepatenkintas susiraukė:
-Po velnių, aš gi ne Minoras...