Diena vis ta pati, dar vis sausio 13-oji, kuomet saulė viršum šilinių krašto teka 09:36, o leidžiasi 17:19. Dar vis trumputė, pailgėjusi tik per sprindį, tačiau kai diena dirba, kai laikas užimtas iki žiupsnelio, tai reikia stebėtis, kiek daug ko gali žmogus patirti jos šviesoje. Bet, žinoma, atsarga gėdos ir tuomet nedaro. Niekas net nešyptelėjo išgirdę, kad su įmesta į ugnį kultuve, kartu su ja galima sudeginti ir pavasarį. Kita vertus, ir žiema tik įpusėjusi, apie pavasarį nedaug kas pagalvoja. Tačiau yra žmonių, kurie pavasarius suranda bet kuriuo metų laiku, suranda net purvu apneštoje senoje keltuvoje. Vis dažniau pagalvoju, kaip išprašyti savo būtovę paslaugos, kad pamatyčiau šitų žmonių susitikimus, kurie išbarstyti po visus laikus – nuo ČIA iki kažkur TEN, kai ant nudrožtos kultuvės šonų ir viršaus kažkas, giliai įeidamas į jos medį, skobė gėles, medžius, viršum jų pakilusius paukščius, o aukščiau jų, spindulius žėrinčią saulę. Būtent tokius vaizdus, nugramdydama nuo kultuvės purvą, netikėtai išvydo Nijolė. O Dangaus sūnus Balsas, dabar palaikęs tokią kultuvę, irgi suprato apie ką taip išmintingai prakalbusi Nijolė ir nuoširdžiai padėkojo: „Taip, ponia. Gražu. Jūs tikrai išgelbėjote pavasarį.“
     — Tai dar ne tiek daug, nes būna, kai man pasitaiko šitaip ir Dievą su mūsų šventaisiais išgelbėti. — Ir  apžvelgdama suklususią publiką tarė — O mielieji, net sunku įsivaizduoti, kiek šventovių  sunaikinome, atsikratydami senovės. Neretai per neapsižiūrėjimą, — kalbėjo, regis, anksčiau ne sykį kalbėtus ir jau mintinai išmoktus žodžius. Ir tik dabar, užkliuvusi akimis už įsmeigtos Geltonžandžio į žemę krivūlės, Nijolė paklausė — O kas čia?
     — Va, va. Būtų įdomu, jeigu mums pasakytumėte, kas čia, — pagavusi ilgai lauktą progą suulbo raidė Bėtė.
     Nijolė liovėsi kalbėjusi ir atsargiai priėjusi prie žalčio įsmeigtos krivūlės, pradėjo ją pažiūrinėti. Tyla užgriuvo valandėlę taip jautriai, kad atrodė, jog ir degančios ugnyje malkos nustojo spragsėti.
     — Patikėkite, pirmą kartą matau krivūlę. Net niekuomet nebuvo noro ją pamatyti. Tiesiog  nepagalvodavau apie ją.
     — O ten... Kas ten? — jau rodė Bėtė į Šventosios apsiaustą, paliktą jai atėjus prie titnagu užkurtos ugnies. Kaip ir truputį anksčiau, stovėjo it palaikoma nematomos iškamšos ir atkakliai panašėjo į Kabelių bažnyčios bokštą.
     — Palauk, Bėte, palauk, — neatsitraukdama nuo krivūlės, paprašė Nijolė — Aš, regis, įeinu į dangų... Ponai, tai, ką čia matau, nuostabu. O matau dar nedaug.  Ar galėčiau krivūlę paimti į rankas?
     — Jeigu tai įmanoma, kodėl — ne? — atsiliepė Dangaus Sūnus Balsas ir prikergė — Kažkada jos vietoje  stovėjo perkūnsargis.  
     — Bet tikiuos, kad jo jūs nesudeginote?
     — Ne. Mes tikrai jo nesudeginome, bet reikia manyti, kad perkūnsargis laužo dalios neišvengė, nes čia jo senokai nėra. Bet dziedulis dar atsimena, — atsilipė solidusis Jotas. Nijolė trumai žvilgtelėjo jo pusėn, bet jai labiau rūpėjusi krivūlė. Truktelėjo įsmeigtą į žemę, bet krivūlė iš jos neiškilo. Paskui kaskart vis stipriau ir stipriau, tačiau krivūlė išliko būti Geltonžandžio įsmeigtoje vietoje.
    — Cha! — pati sau aiktelėjo Nijolė ir šypsodamasi jautriai glostė krivūlę nuo žemės iki atšakomis išraityto jos viršaus – Jaučiuosi, ponai, kaip Kolumbas, atradęs Ameriką. Patikėkite! Duok, Dieve, man  tūkstantį ir tą dar vieną dieną,  plius dar supratimo, perskaityti jos ženklus.
     — Ponai, kas norite obuolių?
     — Obuolių?
     — Gražūs, raudoni, tėvų įželto sodo obuoliai.
     — Tai Renė, mano sesė, — neatsitraukdama nuo krivūlės pristatė atėjusią seserį Nijolė.
     Niekas tuomet nežinojo, kiek daug muzikos atsirado Nijolės sieloje. Lig šiol maniusi, kad gražiausia muzika, kuri talpinasi žmoguje, jau jos išgirsta. Jautė, žinojo, kad kai tik sutinka ką nors iš jai įdomios senovės, geriausi jos muzikantai susirenka į kapelas, ansamblius, orkestrus, iškloja prieš save kūrinių užrašus, ima į rankas instrumentus ir jai belieka imti fotoaparatus ir fotografuoti jų muziką. Pirmiausia muziką. Vėliau tik iš nuotraukų pamatai, kaip atrodantys muzikantai. Ir neretai net aikteli: negi suskilęs, daužtas molio uzbonas, apverstas dugnu į viršų ir užmautas ant tvoros štakieto? Negi sutriušusio pastato puvėsiais byrantis, visaip iškraipytas ir formą praradęs langas? Negi surūdijęs vežimo ienų apkaustas ar net nežinia kas? Bet žvilgt į nuotrauką, o čia dar vienas muzikantas — kelias žiemas išvaikščioti, nuo kojų nukritę ir ant medžio šakos pakabinti batai. Ė, atrodo, kad žmogaus kojų nedengs, kažkur va taip ir susmegs jau niekam nereikalingi, tačiau taip neatrodo Nijolei. Sodina kaip muzikantą prie partitūros ir išgirsti skaudžiai liūdną muziką, kaip supratau, skirtą išeinantiems ir atgal nesugrįžtantiems. Muzikantai labai nepanašūs, skirtingi. Tarp jų laiptai, lipantys į piliakalnius, tarp nuogų, dar  neišspogusio  beržo šakeliu įskridusi zylė, rudeniu nugelsvintas ir vėjo į moters  plaukus įmestas medžio lapas. Tarp  muzikantų net sesės prakąstas raudonas obuolys... Sakau, muzikantai labai skirtingi, tačiau juos visus jungia Nijolės nufotografuota talentinga jų muziką. Jautri, įsimenanti, reikalinga.
     — Klausiu, ar norite obuolių?
     — Net klausti nereikia, ponia — pakrankė varnas Golius ir:

taip jau būna,
mieloji taip
būna
įsilaužia į dvasią galiūnas
jo įstatymai —
telžia ir kerta

     — Miela tave girdėti, Goliau. Esu girdėjusi apie tave, — pasakė Goliui ir jau sesei — Ką ten veiki? Lazdos nematai? Bet atsiprašau. Kažką, regis, ne taip kalbu, — pasakė  Renė ir vėl varnui — Taip jau pasitaiko, mielas Goliau. Bet reikia ir man nustebti: pirmą kartą savo poeziją išgirst iš varno gerklės.
     — Taip, bet čia, ponia, stebėtis beveik neįmanoma. Štai ir aš nesistebiu, kad judvi su sese matau čia. O kad Jonas iš Griškabūdžio kartu su jumis, juo labiau. Bet va tavo sesė tikrai nustebusi, — pusbalsiu, nesukeldamas didesnės atidos sau, pasakė Golius — Ir ša, daugiau nekalbėkite apie lazdą. Ten krivūlė. Ant jos visas pasaulis išrašytas.
     Renė žvilgtelėjo į varną, kištelėjo jam tėvų sode išnokintą obuolį ir:
     — Tu ką? Bene iš ano pasaulio kalbini? — pasakė, bet varnui, nemėgusiam palikti neužbaigtų darbų, dabar labiau rūpėjo užbaigti deklamuoti eilėraštį „sesei“. Išmoko jį netyčia, kaip ir kitus „kietos“ slapyvardžiu įsivardinusios poetės kūrinius, išgirdęs, kad tarp iškilių tautos dukterų, pareiškusių Jonui iš Griškabūdžio užuojautą dėl jo blokados, yra ir ji, Renė — Klausyk ir lyg  negirdėk, — pasakė  jai Golius ir beveik kuždėdamas:

užsitrenkia
į pasakas
vartai      
obels šakos grublėtosios    
lūžta  
kiekviena
saugom savąją
gūžtą.

    — Sese, ateik, čia. Svarbiau, kad dabar Golius būtų fotografas. Supranti, Goliau? Ir visi... Prašau ateiti čia, prie manęs, prie krivūlės... ateiti į būsimą nuotrauką. Goliau, supranti? — vėl klausdama pasikartojo Nijolė, bet, išskyrus ją pačią, kitiems suprasti nebuvo sunku, nes tik jai diegė paširdyje, kad, deja, atsitinka taip, kuomet ji negali išeiti iš būsimos nuotraukos ir, nepaisant kokia bebūtų jos kokybė, ji, fotografė, kartu su kitais irgi privalo būti nuotraukoje...
(Iš „Sugrįžimų“)