Santrauka:
Mmokausi II gimnazijos klasėje.
Benzino baloj
Nojaus vaivorykštė.
Kuo man tikėti?
Moze, vedančiu per gatvę
Bedančių katinų būrį?
Eliju, atiminėjančiu
Iš sąvartynų varnų trupinius?
Raudonoji jūra sukyla,
Vos žengiu pirmą žingsnį,
Ir paskandina ugnies sieną,
Kurią tariau esant šventa...
Kur man eiti?
Užmuštais katinais nužymėtu keliu?
Į pažadėtąjį Volstrytą?
Atomai draugiškai susikabina rankutėmis
Ir šoka pasiutpolkę idealiu ratu -
Viskas taip, kaip ir turi būti.
Ar galėjo būti kitaip?
Bet Galilėjos tinklai sutrūksta
Nuo žuvų gausos
Ir valtis pasuka į kitą krantą,
Kur prie mano degančio namo
Mozė stovi.
Akmeninės plokštės subyra,
Neišlaikiusios beprotiško šokio,
Aš užsikemšu spengiančias ausis,
Užmerkiu akis...
...ir randu gyvus žodžius,
Menančius Pažadėtąją Žemę,
Kažkur giliai manyje...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-04-18 21:20:43
Gana brandūs pamintijimai. Paskutinis — labai.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-04-17 22:05:14
Labai gražu.
Vartotojas (-a): Liepa bangele
Sukurta: 2012-04-17 21:46:27
Galbūt šis eilėraštis tam ir turėjo išvysti pasaulį:)
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2012-04-17 19:26:26
Man nieko daugiau nereikia, tik trijų paskutinių eilučių. Jose tiek daug tiesos! Ačiū!