Benzino baloj
Nojaus vaivorykštė.
Kuo man tikėti?
Moze, vedančiu per gatvę
Bedančių katinų būrį?
Eliju, atiminėjančiu
Iš sąvartynų varnų trupinius?
Raudonoji jūra sukyla,
Vos žengiu pirmą žingsnį,
Ir paskandina ugnies sieną,
Kurią tariau esant šventa...

Kur man eiti?
Užmuštais katinais nužymėtu keliu?
Į pažadėtąjį Volstrytą?
Atomai draugiškai susikabina rankutėmis
Ir šoka pasiutpolkę idealiu ratu -
Viskas taip, kaip ir turi būti.
Ar galėjo būti kitaip?

Bet Galilėjos tinklai sutrūksta
Nuo žuvų gausos
Ir valtis pasuka į kitą krantą,
Kur prie mano degančio namo
Mozė stovi.
Akmeninės plokštės subyra,
Neišlaikiusios beprotiško šokio,
Aš užsikemšu spengiančias ausis,
Užmerkiu akis...

...ir randu gyvus žodžius,
Menančius Pažadėtąją Žemę,
Kažkur giliai manyje...