Mes tokie purvini —
kaip prieš pusšimtį metų
pavasario sniegas,
įsigėręs į tėvo numintus
palaikius batus,
kai, patižus arimams,
per žalstančias pievas
skubėjo kinkyti arklių.
Prie altoriaus skubėjo.
Mes tokie nepastovūs —
kaip kasdieniškos
motinos ašaros,
į rankovę nematant nubrauktos,
bekrykštaujant giedančiam
rytmečio džiaugsmui
ar širdžiai sudilgus
karčiuos sopuliuos.
O, kantrybės žydintis medi,
nuolankumas tilpo delnuos.
...dar toli —
per toli...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2012-04-18 20:28:14
su tokiu tekstu - drąsiai bet kokiai auditorijai... bet kur...
Anonimas
Sukurta: 2012-04-18 16:37:25
Tikrai gražu ir taip beprotiškai taikliai- juk taip sunku sukrapštyt kapeikėlę, kad galim sau leist maudytis tik vasara... :)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2012-04-18 13:55:58
Su gyvenimiškos pilnaties užtaisu, graudumu ir atgaila.
Vartotojas (-a): Fillete
Sukurta: 2012-04-17 20:13:12
Gražu :)
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2012-04-17 17:17:52
Ilgesy ir skausme susimaišęs išgyventas jausmas, kuriam negali likti abejingas.
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2012-04-17 16:45:47
Neblogai, ypač tas dėmesys detalei.