Mes tokie purvini —

    kaip prieš pusšimtį metų
    pavasario sniegas,
    įsigėręs į tėvo numintus
    palaikius batus,
    kai, patižus arimams,
    per žalstančias pievas
    skubėjo kinkyti arklių.
        
Prie altoriaus skubėjo.

Mes tokie nepastovūs —
    
    kaip kasdieniškos
    motinos ašaros,
    į rankovę nematant nubrauktos,
    bekrykštaujant giedančiam
    rytmečio džiaugsmui
    ar širdžiai sudilgus
    karčiuos sopuliuos.

O, kantrybės žydintis medi,
nuolankumas tilpo delnuos.

...dar toli —
per toli...