Ant savęs aš daugiausiai nirštu,
Net naktim šokinėju paklaikęs...
........................................................
„Devynioliktas!“ – dūrė pirštu –
Ir tarytum į širdį pataikė.
Išrikiuota mūs buvo daugiau –
Tik kiti nusisukę, su kaukėm.
Stipriai šautuvą rankoj laikiau
Ir naiviai pagalvojau: sulaukėm –
Eisim mūšin kartu, juk kariai
Tartum kumštis, lyg brolis už brolį.
Pasirodo, visi jie bailiai...
Kausiuos vienas? Veikiausiai prapuoliau...
Ir tuomet aš kartu su kitais
Bėgau slėptis į apkasą gilų.
Likau gyvas, bet liko randai
Ne ant kūno, kaip būna pas vyrą,
Tik kažkur tai giliau... Negijau –
Sopulys ligi šiol neatlėgo.
....................................................
Nuo to laiko aš vis dar bijau –
Ne, ne karo, o tų, kurie bėgo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-12-10 03:23:17
Lenkiuosi Ražui. Lenkiuosi Tėvynei. Mes esam lietuviai, ir kur bebūtumėm - mes jais ir liksim.
Vartotojas (-a): lietum
Sukurta: 2012-05-03 23:36:47
kaip lietus lietui lenkiuosi.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-05-01 22:20:03
Puikus darbas. Galvoju, kad išgyventa... Labai tikroviška.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2012-04-27 14:28:25
Stiprus! Kokie 9 iš 10.
Tik dedant į rinktinę reikėtų pasitarti dėl skyrybos ir vizualios išvaizdos subtilybių.
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2012-04-27 11:50:51
Geras,patiko.
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2012-04-23 11:31:22
Prasminis prisilietimas prie visiems laikams tinkamo skaudulio pajautimo:
"Nuo to laiko aš vis dar bijau –
Ne, ne karo, o tų, kurie bėgo."
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2012-04-23 09:58:32
Perbėgo šiurpuliukais per širdį, kaip po Visockio dainos apie kalnus.
Labai jaudinantis ir teisingas. Labai ačiū.
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2012-04-16 18:18:02
Gyva ir nuoširdi eilėraščio dvasia, akistatoje su mirtimi nežinia kaip pasielgčiau ar pasielgtume: apkasuose slėptis, nereiškia pasitraukti iš mūšio. Ketvirto posmo pirmos dvi eilutės tikros, be demonstratyvaus nutrūktgalviškumo, paskutinio posmo trečia ir ketvirta eilutės — neužgyjančios karo žaizdos kario sąmonėje. Afganistanas — gyva, negyjanti žaizda Lietuvos tėvų ir kare dalyvavusių vaikų širdyse. „Bezizvesti propavšyj“ ir cinko karstai, neatidaromi tėvynėje. Luošiai kūnu ir dvasia, neištvėrę ir pasitraukę savo valia iš gyvenimo. Sovietiniai rekrūtai — XVI lietuviškoji divizija, Korėja, Vengrija, Karibų krizė, Vietnamas, Prahos pavasaris ir laisvosios Lietuvos kariai Afganistane...
Nuo savęs nenusigręši...
Dėkui autoriui.
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2012-04-16 17:29:34
Man čia nei pridėt, nei atimt. Kaip visada viskas vietoje ir gera skaityti. O nuo tų, kurie bėgo reikia nusigręžti.
Anonimas
Sukurta: 2012-04-16 13:06:36
stipru!
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2012-04-16 11:10:17
Dailiai sudėliota ta baimė...išgyvenimais ir kūryba išlieta...
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2012-04-16 09:29:28
Į vieną susiliejo ir autoriaus Afganistano patirtis, ir šių dienų patirtys, ir šis lydinys stipresnis už fronto metalą. Dėkui. Deduosi ir pabandysiu sudainuot.
Anonimas
Sukurta: 2012-04-16 03:19:16
Dėkui
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2012-04-16 00:29:43
Taip truputėlį širviškai, bet savitai... Skaudus tekstas.