Ant savęs aš daugiausiai nirštu,
Net naktim šokinėju paklaikęs...
........................................................

„Devynioliktas!“ – dūrė pirštu –
Ir tarytum į širdį pataikė.

Išrikiuota mūs buvo daugiau –
Tik kiti nusisukę, su kaukėm.
Stipriai šautuvą rankoj laikiau
Ir naiviai pagalvojau: sulaukėm –

Eisim mūšin kartu, juk kariai
Tartum kumštis, lyg brolis už brolį.
Pasirodo, visi jie bailiai...
Kausiuos vienas? Veikiausiai prapuoliau...

Ir tuomet aš kartu su kitais
Bėgau slėptis į apkasą gilų.
Likau gyvas, bet liko randai
Ne ant kūno, kaip būna pas vyrą,

Tik kažkur tai giliau... Negijau –
Sopulys ligi šiol neatlėgo.
....................................................

Nuo to laiko aš vis dar bijau –
Ne, ne karo, o tų, kurie bėgo.