Santrauka:
2009 m. Karmazinų pilkapiuos
Sidabrinis ąžuolas pakvietė mane,
Kad pasidalintų sruvenančia galia.
Šakomis apglėbęs Saulę jis nešioja,
Šakinimis Žemelę glaudžia ir bučiuoja.
Laiką jis skaičiuoja ne dienom, ne metais —
Sukasi aplinkui vien gyvybės ratas —
Ir tyla vidinė iš kamieno skamba,
Ji užlieja erdvę virsdama į bangą.
Nuvilnija bangos, šios tylos auksinės,
Jos išreiškia valią prigimties pirminės.
Tyloje atgimstam, tyloje mes skambam.
Tyloje atrandam tą vidinę bangą,
Kuri mus palaiko ir į aukštį kelia,
Jąja mes išplaukiam ir atrandam kelią.
Sielos draugą randam iš bangos vidinės —
Meile grįstas kelias link būties pirminės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-04-12 22:51:29
Įdomus, yra tiesiog užburiančių vietų: tyloje atgimstam...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-04-12 22:36:26
Taip ir jaučiasi ta didinga jėga ir stiprybė.
Anonimas
Sukurta: 2012-04-12 19:42:16
Didingi jausmai apie didingą medį...
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2012-04-12 16:36:29
ech tie kirčiai:) ačiū už pastebėjimus
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2012-04-12 16:30:08
Užgriebtos plačios būties erdvės, ieškoma simbolių. Gretutinis rimavimas ilgesniame tekste, ypač, jei kartojasi tie patys žodžiai, užsupa. Yra prie ritmo bederinant nusikeliantis į netinkamą vietą kirtis paskutiniame dvieilyje. Taisytinas eilėraštis.
Vartotojas (-a): nemune
Sukurta: 2012-04-12 12:14:23
Labiau norėtųsi man suasmeninto kalbėjimo...keistokai skamba tokie "grupiniai atradimai". Vaizdas ryškus.