Sidabrinis ąžuolas

Santrauka:
2009 m. Karmazinų pilkapiuos
Sidabrinis ąžuolas pakvietė mane,
Kad pasidalintų sruvenančia galia.

Šakomis apglėbęs Saulę jis nešioja,
Šakinimis Žemelę glaudžia ir bučiuoja.

Laiką jis skaičiuoja ne dienom, ne metais —
Sukasi aplinkui vien gyvybės ratas —

Ir tyla vidinė iš kamieno skamba,
Ji užlieja erdvę virsdama į bangą.

Nuvilnija bangos, šios tylos auksinės,
Jos išreiškia valią prigimties pirminės.

Tyloje atgimstam, tyloje mes skambam.
Tyloje atrandam tą vidinę bangą,

Kuri mus palaiko ir į aukštį kelia,
Jąja mes išplaukiam ir atrandam kelią.

Sielos draugą randam iš bangos vidinės —
Meile grįstas kelias link būties pirminės.
Laimužė

2012-04-12 10:28:59

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2012-04-12 22:51:29

Įdomus, yra tiesiog užburiančių vietų: tyloje atgimstam...

Vartotojas (-a): Laima-L@

Sukurta: 2012-04-12 22:36:26

Taip ir jaučiasi ta didinga jėga ir stiprybė.

Anonimas

Sukurta: 2012-04-12 19:42:16

Didingi jausmai apie didingą medį...

Vartotojas (-a): Laimužė

Sukurta: 2012-04-12 16:36:29

ech tie kirčiai:) ačiū už pastebėjimus

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2012-04-12 16:30:08

Užgriebtos plačios būties erdvės, ieškoma simbolių. Gretutinis rimavimas ilgesniame tekste, ypač, jei kartojasi tie patys žodžiai, užsupa. Yra prie ritmo bederinant nusikeliantis į netinkamą vietą kirtis paskutiniame dvieilyje. Taisytinas eilėraštis.

Vartotojas (-a): nemune

Sukurta: 2012-04-12 12:14:23

Labiau norėtųsi man suasmeninto kalbėjimo...keistokai skamba tokie "grupiniai atradimai". Vaizdas ryškus.